Susivėlęs pasaulis: linksma!
Goda Giedraitytė
Minkšta, velta, jauku, šilta, puru, didelis, mažas, vilna, siūlas, muilas, kibu, spalvota, tradiciška, užmiršta ir vėl atrasta, šiuolaikiška, gniutulas, simbolika, marga, gyvybinga, paliesti, paskęsti, ironiška, rankų darbas, gėlės, vaisiai, sultys, gyvenimas, šypsena, meilė – tai vis emocijos, sukeltos besižvalgant po grupės “Baltos kandys” meninio veltinio parodą Klaipėdos dailės parodų rūmuose.
 |
| „Baltų kandžių“ ekspozicijos fragmentas. Prie J.Vosiliūtės „Mano šuns portreto“. |
Atrado iš naujo
Prieš septynerius metus susikūrusi grupė „Baltos kandys“ – Austė Jurgelionytė, Karolina Kunčinaitė, Miglė Lebednykaitė, Rasa Leonavičiūtė, Laura Pavilonytė, Julija Vosyliūtė – šiandien viena žinomiausių menininkų grupių Lietuvoje. Iš naujo atradusios tradicinę Vidurio Azijos tekstilę – veltinį, netradiciškai šiuolaikiškai ją eksploatuoja. Regis, mėgaujasi kiekviena veltinio galimybe, paslankia avies vilnos, karšto vandens ir muilo sąjunga, sinteze ir interakcija.
Švelniai erotiškas trijų medžiagų susiliejimo rezultatas įgalina novatoriškus medžiaginius žaidimus. Žaidimai gana konceptualūs – neretai grupiniai, lydimi videomedžiagos, dažniau – individualūs, jaukūs, išnešioti, subrandinti, suvelti.
Formą diktuoja medžiaga, o idėją – gyvenimas. Tačiau taip mėgtas J.Beuyso ir Arte povera kūrėjų veltinis – merginų rankose tampa nelyg elitine, prabangia medžiaga. Ir svarbiausia – iš jos viskas galima: paveikslai, instaliacijos, konservai, rankinės, karoliai ir net spiros.
Tai, anot kritikės R.Jurėnaitės, tik patvirtina grupės pavadinimo autentiką. Mat grupės narės, kaip tikros kandys, nenuilstamai skverbiasi į vis naujas teritorijas. Rankomis veliamas, formuojamas ir dažomas veltinis jas vilioja ne mažiau nei tikrąsias kandis, tačiau, kaip “baltoji” jų atmaina, menininkės ne naikina, o kuria šią medžiagą.
Suka gyvybės ratą
Vienas gražiausių menininkių darbų – projektas „Mandala“ (sukurtas specialiai Diuseldorfo parodai) – sudėtas iš šimto gėlių žiedų ir vaisių. Įvairiaspalvis, margas ir minkštas kilimas, besivyniojantis rato spiralėmis, reflektuoja budistinę tradiciją. Sanskrito kalba „mandala“ reiškia ratą arba vienybę, o jos kūrimas – tai šviesių ir tamsių gamtos pradų visatoje vienybės simbolis. Sudėtingas piešinys iš smėlio tam tikra tvarka kuriamas devynias dienas, o paskui yra sunaikinamas ir išberiamas į vandenį, tai simbolizuoja pasaulio ir gyvybės laikinumą.
„Baltų kandžių“ atveju mandala greičiau asocijuojasi su amžino gyvybės rato sukimusi, kuris įgalina kaskart kurti naują pasaulį, varijuoti gėlių tūriais, spalvomis, deriniais. Tačiau savo akcionistiniu charakteriu atliepia ištakas: pirmame mandalos kūrimo etape atliekamas performansas, kurio metu menininkės viena kitą – nuo kojų pirštų galiukų iki veidų – užkloja margaspalviu gėlių ir vaisių apklotu. Šis beveik ritualinis veiksmas retransliuojamas fotografijose ir videofilmuke.
Parodijuoja gyvenimą
 |
| K.Kinčinaitės „Konservai. Tekstilė savose sultyse“. Videoinstaliacija su „Spiromis“ – pats naujausias grupės darbas. Darijos Vasiliauskienės ir Dariaus Vaičekausko nuotraukos |
Ironijos flangui parodoje atstovauja „Spiros“ – pats naujausias grupės darbas. Bene šimtas kartoninių dėželių su rudomis, rusvomis, gelsvomis veltinio spiromis eksponuojamos kaip itin vertingas produktas „Made in Lithuania“. Tą liudija ir videofilmas, pasakojantis apie spirų prekybą vienoje iš LT turgaviečių, bei kartono dėžutės su visais reikiamais indikatoriais: „Maistinė vertė: 0. Meninė vertė: nemaža. Energetinė vertė: didelė. Vartojimo laikas: neribojamas.“ Vartojimo funkcija nelabai aiški, bet slaptas noras įsigyti tokią spirų dežėlę tiesiog nevaldomas. Taip ir atsiveria (meno) vartotojo poreikis ir šiuolaikinės masinės kultūros bei prekybininkų sugebėjimas gražiai įpakavus parduoti net š….
K.Kunčinaitės mini instaliacija „Koncervai. Tekstilė savose sultyse“ – vėlgi savotiška gyvenimo parodija. Šešiuose stiklo indeliuose „marinuojami“ skirtingi tekstilės ingredientai: siūlai, veltinis, maišinė medžiaga, bintas ir t.t. Įvairiaspalviai objektai – savotiška nuoroda į tradiciją, kurią reikia išsaugoti („užkonservuoti“), ir vaisių, grybų, daržovių preparatus, kurie turi būti paragauti ir būti kuo greičiau suvartoti. Tokiu būdu pulsuojančios, gyvybe gundančios kompozicijos įkūnija dvilypį šiuolaikinės visuomenės, dvejojančios tarp kultūros ir tradicijų išsaugojimo (ateities kartoms) ar jų transformavimo, pritaikymo šiandieninėms reikėms, charakterį.
Įtraukia žiūrovus
L.Pavilonytės kompozicija „Laura Pavilonytė & …“ – akcionistinis kūrinys, į kurį įtraukiami ir žiūrovai. Veltinio plokštumoje iškerpamos apskritos ertmės, kurių turinį – apskritą veltinio rutulėlį – menininkė čia pat išsikeičia su žiūrovu į kokį nors jo pasiūlytą daiktą. Pastarąjį patalpina į veltinio kilimėlyje atsivėrusią ertmę. Tokiu būdu bendradarbiavimas su meno vartotoju, viena vertus įgyja edukacinį aspektą (leidžia žiūrovui tiesiogiai prisiliesti prie meno), o kita vertus – tampa impulsu tolimesniems menininkės kūrybiniams ieškojimams.
Telpa baltoje spalvoje
„Paveikslinėse“ kompozicijose, eksponuojamose pagal spalvinę vaivorykštės gamą – nuo šviesios iki raudonos paletės, – veriasi įvairiausi žanriniai ieškojimai: natiurmortai (A.Jurgelionytė „Indai“), abstrakcijos (K.Kunčinaitė „Erdvė“, R.Leonavičiūtė „3 vaivorykštės“, L.Pavilonytė „Rūt-y-ta“), siužetai (J.Vosiliūtė „Mano šuns portretas“, K. Kunčinaitė „Bučinys“), figūratyvas (M.Lebednykaitė „Ąžuolas“, R.Leonavičiūtė „Lotosai“).
Apibendrinant reikia pabrėžti, jog kolektyvinis bendradarbiavimas anaiptol netrukdo ir individualiai grupės narių saviraiškai. Tačiau būtent grupinė veikla, „harmoningai ir paprastai iš individualių skirtybių bei jų kitimo, į veltinio formas įsiveliant naujoms patirtims ir aistroms, formuojasi ne tik dirbančių, bet ir materiją bei pasaulį transformuojančių „Baltų kandžių“ vaizdas“ (A.Čepauskaitė). „Mes kiekviena turim savo ypač mylimas spalvas. Kai tos spalvos susilieja, jos telpa baltoje. Taigi mes „Baltos kandys“ esame truputį ir dėl to. Vaivorykštė“, – sako jos.
