Sušoko „Bolero” ir ,,Karmen-siuitą”

Sušoko „Bolero” ir ,,Karmen-siuitą”

Violeta Milvydienė

Šiemet liepą Klaipėdoje prasidėjęs festivalis ,,Muzikinis rugpjūtis pajūryje” elitinę šokio publiką, akivaizdu, labiausiai domina choreografiniais projektais.

„Bolero“ solo šoko Ričardas Jankevičius. Intriguojantis duetas: Karmen – I.Briazkalovaitė, Chosė – M.Rimeikis.

Neapsiriksiu teigdama, jog jų visumą sudaro baletmeisterio J.Smorigino (beje, 2000-aisiais pelniusio geriausio choreografo vardą už kūrybą Klaipėdos muzikiniame teatre) darbai.

Dar liepos 12-ąją parodyti naujausi jo vadovaujamos, penkerius metus gyvuojančios ,,Vilniaus baleto” trupės spektakliai ,,Sulamita” ir ,,Spengla-Ūla” paliko trumpą įspūdį: ištęsta, ,,susaldinta”, neįdomu. Tad ypač knietėjo pamatyti Jūros šventės dienomis įvyksiančias ,,Karmen-siuitos” ir ,,Bolero” premjeras.

Iš istorijos

„Karmen-siuitos“ fragmentas su keturiais buliais. Ingos Briazkalovaitės Karmen – žaisminga viliokė, už viską labiau branginanti laisvę.

Inspiruotas šokėjos I.Rubinštein, ,,Bolero” pirmą kartą pasirodė 1928 metais ,,Paryžiaus operoje”, po to buvo statomas daugybę kartų – Anglijos ir Danijos Karališkuosiuose teatruose, Romos ir Berlyno operose, kiek vėliau – Niujorke (baletmeisteriai – A.Dolinas, M.Fokinas, Ch.Landeris, S.Lifaris, P.Lopesas, A.Milošas, T.Gzovskaja, M.Bežaras ir kiti).

Lietuvoje, Vilniaus operos ir baleto teatre, 1959-aisiais šį vienaveiksmį baletą įgyvendino B.Kelbauskas, o 1998-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre sukūrė J.Smoriginas.

Ir vėl ,,Bolero” – po septynerių metų.

Peršasi palyginimai

Veržlus toreodorų šokis sulaukė publikos plojimų. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Bežiūrint naująjį pastatymą (o gal tiksliau – jo restauraciją) ir bandant analizuoti, nejučia kilo palyginimai.

Tuometiniame rate, paties J.Smorigino teigimu, ,,kaip verpete mes blaškomės ir ieškome to grožio, kurį mumyse užaugino dieviškoji meilė”. Dabar kūrėjui rato forma jau asocijuojasi su ,,neapykantos idėja ir persekiojimo manija ar aistros ir geismo sindromu”.

Tačiau čia naujai traktuojama ne vien forma – lieka neaiškūs ir, manyčiau, visiškai nepateisinti tie keli, nors ir epizodiški, išėjimai iš rato, kai skylama į dvi grupeles ir šokama eilėmis scenos šonuose.

Imponavo tik įvairesnis judėjimas visomis kryptimis, netipiškas susikabinimas grandinėlėse.

Anksčiau solo partiją šokanti matyta Lietuvos primabalerina N.Beredina nuo pradžios iki galo traukė dėmesį savotiška charizma bei subtilia maniera.

Šįkart apvalios pakylos centre pasirodęs mūsų teatro baleto trupės solistas R.Jankevičius išsiskyrė atletišku kūno sudėjimu, o kartu ir ypatingu plastiškumu. Tik gaila, jo šokį dažnai užgožė pernelyg dinamiška masinių fragmentų choreografija. Negelbėjo net įspūdingas ryškiai raudonas sijonas (tuo tarpu aplink šokančiųjų rūbai, kaip įprasta, juodi).

Visa vos keliolika minučių trunkanti kompozicija nepasižymi judesių įmantrumu, greičiau – pasikartojančiais šokio deriniais. Ir nors išoriškai jie atrodo elementariai, iš tiesų sukomponuoti muzikaliai, logiškai, be to, atitinka ir net savaip interpretuoja, atrodo, monotoniškai skambančius ritmus.

Tai bent užduotis!

Dar žiupsnelis įdomių faktų… Muzikos legenda pasakoja, jog kompozitoriui M.Raveliui, rašiusiam ,,Bolero”, neužteko laiko. Tad jis nuolat kartojo vis tą pačią ispanišką melodiją, tik greitindamas jos tempą ir keisdamas orkestruotę. Tai bent užduotis šokėjams!…

Štai baleto primadona M.Pliseckaja savo memuaruose guodėsi: ,,Mokytis ,,Bolero” buvo sunku, <…> velniška išmonė. Asimetrija. Nėra kvadratiškumo. Poliritmija. Ravelio – kas trečią taktą, Bežaro – kas ketvirtą. Net Bežaro treniruoti šokėjai suklysdavo”.

Džiugu pripažinti – vienuolika mūsų teatro trupės atlikėjų, atrodo, lengvai susidorojo su jiems skirta užduotimi, gana sinchroniškai, energingai, su neperdėta ekspresija atlikę kordebaleto vaidmenį.

Karmen – įtaigi

Vienaveiksmis Ž.Bizė-R Ščedrino baletas ,,Karmen-siuita” taip pat turi turtingą ir savitą sceninio kelio raidą. Tačiau nevarginsiu skaitytojo įvairių datų ar vardų pateikimu – labiau maga pabrėžti šio J.Smorigino pastatymo ypatumus.

Reikia pripažinti, tai netradicinis kompozicinis sprendimas – čia nepanaudota įprastinė meilės trikampio idėja, toreodoras ar Lemtis scenoje net nepasirodo, kaip anksčiau matytose versijose. Todėl nustebino greitai ir netikėtai įvykęs finalas, kai viliokė Karmen tragiškai žūsta nuo Chosė rankos, persisvėrusi ant medinės koridos tvoros.

Išsipildžiusią I.Briazkalovaitės svajonę ir pastangas siekti išbaigto tobulumo vertinčiau itin teigiamai. Jos Karmen įtaigi: tai žaisminga, viliojanti, tai vulgari (ypač fragmente su keturiais buliais ar jų varovais-gaučo), dar vėliau, atstumdama buvusį mylimąjį, – nepalenkiama, net kategoriška, ypač branginanti laisvę. Solistės technikai ir vaidybai – jokių priekaištų, – tiesiog buvo juntama natūrali, harmoninga visuma.

Savame amplua

Vilniaus operos ir baleto teatro artistas M.Rimeikis – kiek ,,išaugęs” jaunuoliško įvaizdžio ,,marškinėlius”, kita vertus, jam tinka būtent mylimųjų amplua. Tik čia jis labiau subrendęs, jausmingesnis – t. y. ne toks beveidis ir bedvasis, kaip A.Cholinos spektakliuose ,,Karmen” ar ,,Romeo ir Džiuljeta”.

Duete vyrauja neoklasikinio baleto stilistika, o masinėse (žinoma, pavadinimas sąlyginis) scenose dominuoja modernios plastikos ir demi-charakterinio ispanų šokio sintezė. Negausi kordebaleto grupė, vykusiai užpildžiusi daugelį baleto epizodų, ir čia verta pagyrimo.

Iš merginų charakteringiausia maniera išsiskyrė J.Mineikytė, tarp vyrų ir vėl ryškiausi – R.Jankevičius ir A.Liškauskas.

Nepaiso melodijos?

Berods ir žymiajam baletmeisteriui J.Smoriginui kartais pritrūksta originalumo bei tam tikro įžvalgumo.

Šablonu jau tampa rūkymas scenoje – tai bene dažniausiai pasikartojantis epizodas šiuolaikinio spektaklio prologe.

Toliau kiek suglumino fragmentiškuose merginų ir vaikinų susitikimuose pernelyg atvirai, net drastiškai vaizduojami judesiai, buitiškai perteikiami nepadorūs gestai (panašių teko regėti tik skandalingojo švedų choreografo M.Eko darbuose).

Ne mažiau keista išlavintai klausai atrodė kai kurių muzikinių frazių traktuotė – itin pakiliais momentais laukiau gilesnio choreografinių minčių teksto. (Beje, šios spragos pastebėtos ir ,,Sulamitoje”).

O gal choreografas specialiai nebepaiso pagrindinių melodijos akcentų, neišryškina, ,,nespalvina” niuansų?

Pagal fonogramą

Drįsčiau teigti, jog kostiumai, ypač solistės ir merginų sijonai, (dailininkė A.Lorens) nepasižymi scenine išvaizda, o svarbiausia, nesuteikia žaismingumo, tos ypatingos ugnelės, kuri būdinga ispanų-čigonų tipažui.

Ir dar. Belieka apgailestauti, kad abu kūriniai, atliekami pagal fonogramą, prarado tikrą muzikinį skambesį – gyvai grojama mūsų teatro orkestro muzika, tvirtai tikiu, būtų ,,įpynusi” reikiamo šarmo į vientisą kompozicinį audinį.

Baigdama linkiu mūsų jaunai, negausiai, tačiau talentingai baleto trupei naujų ir dar šiuolaikiškesnių pastatymų.

by admin