Sutūpę po meno ir krikšto sparnais

Sutūpę po meno ir krikšto sparnais

Pasaulio žemaičių dailės paroda jau tampa gražia tradicija, kas kelerius metus sukviečiančia kūrybines pajėgas iš viso pasaulio ekspoziciniam sambūriui. Toks dailės parodos mastas ir ambicija – Lietuvos kontekste unikalus reiškinys.

Goda Giedraitytė

Žemaitiška, daugialypė, atvira

Jis unikalus, visų pirma, dėl kūrybinio arealo pozicionavimo, susijusio su istorine geografine teritorija, ir savito (žemaitiško) etnoso būvio bei mąstymo išpažinimo. Juk ir kvietime buvo teigiama, jog žemaičių parodoje gali dalyvauti visi iš šio krašto kilę arba jame gyvenantys, arba „jaučiantys tamprų ir betarpišką ryšį su Žemaitija“.

Antra, dėl parodos daugialypiškumo, pasireiškiančio žanrine įvairove (nuo tapybos iki tekstilės) ir apimties galia. Atskiros parodos ekspozicijos pristatytos skirtingose Žemaitijos vietose: Plungėje, Telšiuose ir Biržuvėnuose. Vien kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmų menėse Plungėje pasklidusios profesionalios dailės, studentų ir išėjusių amžinybėn kolekcijos stebina autorių kūrybos rezultatų gausa. O kur dar tautodailininkų paroda! Ši geografijos ir turinio sklaida nurodo ir į trečiąjį parodos unikalumą lemiantį faktorių – atvirumą.

Parodoje dalyvauja profesionalai, studentai, tautodailininkai, t.y. visi kuriantys, nepaisant jų išsilavinimo ar priklausomybės vienai ar kitai mokyklai, meninei grupei, stilistinei krypčiai. Tokiu būdu ši paroda tampa savotiška apžvalgos aikštele, kurioje galima susipažinti su šiandien Lietuvoje vykstančiais kūrybiniais procesais ir autentiška kuriančių menininkų raiška. Nesiekdama reprezentuoti atskiro žanro raidos ar naujausio meninio diskurso, pasaulio žemaičių dailės paroda tampa realaus laikmečio ir situacijos, vietos ir erdvės atspindžiu, leidžiančiu pasimėgauti visa kūrybinės paletės galimybių mozaika.

Greta klasikų – jaunimas

Šiemetė 6-oji pasaulio žemaičių dailės paroda skirta Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui, kurį minėsime 2013 m. Ir nors dalyviams reikalavimas kūriniuose įvaizdinti minėtą įvykį ar datą nebuvo keliamas, dažnas menininkas prie šios sudėtingos ir gilaus dvasinio įsijautimo reikalaujančios temos prisilietė gvildendamas asmeninio tikėjimo, Lietuvos istorijos, meilės šeimai ir ypač gamtai siužetus.

Profesionalios vaizduojamosios ir taikomosios dailės ekspozicijai šiemet pateikta 113 dailininkų paraiškų. Dominuoja tapybos, tekstilės, mažosios plastikos darbai. Įdomu, jog žemaičių menininkai (matyt, dėl savo tradicijoms ištikimo būdo) mieliau renkasi klasikinius žanrus. Interdisciplinaraus meno kūrinių pristatomas vos vienas kitas. Reta viešnia ir fotografija, o šiandien taip paplitusių videoeksperimentų išvis nėra.

Pačius parodoje dalyvaujančius menininkus galima suskirstyti į kelias grupes, išryškėjančias visų žanrų lygmenyse: tradicinius modernistus, nuosekliai tęsiančius aukštojoje mokykloje išmoktus kanonus, eksperimentuojančius klasikus, reprezentuojančius geriausias žanrines tradicijas, bet kartu ieškančius naujų raiškos formų ar siužeto linijų, ir šiuolaikinę meninę kalbą plėtojančius kūrėjus, atvirus menų sintezės pokalbiams ar netikėtiems dvasiniams ekskursams.

Šioje vietoje būtina akcentuoti ir edukacinę parodos reikšmę. Greta tokių reikšmingų Lietuvos menui pavardžių, kaip Aloyzas Stasiulevičius, Arūnas Sakalauskas, Romualdas Inčirauskas, Arvydas Žalpys ir kitų, matome jaunųjų menininkų debiuto pumpurus, kurie leidžia žiūrovui pažinti meno raidos procesus, o kūrėjui – kolegų raiškos ypatybes.

Platus tapybos spektras

Gausiausia parodoje tapybos grupė. Čia pristatomi tiek aliejine, tiek akvarelės ar pastelės technika atlikti darbai. Stilistiškai išryškėja net keletas krypčių. Visų pirma, ekspresionistinė, tęsianti mūsų tapybos patriarcho Antano Gudaičio plastines tradicijas ir pasižyminti potėpio sodrumu, spalvų kontrastais, emocine įtaiga. Čia paminėtini A.Stasiulevičiaus, V.Pinkevičiaus, V.Vitkaus, L.Černiausko, K.Užuoto, S.Armono, A Garjono ir kitų autorių darbai. Klasikinei tapybos mokyklai, realistinei manierai ir savotiškai peredvižnikų dvasiai priskirtini gamtos motyvus ir peizažus, istorinius paveikslus kuriantys P.Griušys, K.Žiuolis, V.Yla, A.Ilginis, L.Pocius, kt. O V.Sušilovo, A.Razmaus, E.Petraitytės-Talailienės, O.Kanavolaitės-Cepele ir kitų autorių kūriniuose išryškėja liaudies meno ir Henri’o Rousseau ekspresijai artima primityvistinė raiška.

Abstrakčiajai dailei ir net savotiškam tekstiliniam jos braižui atstovauja ryškiaspalviai D.Andriulionio, D.Kirkutienės, R.Zdanavičiaus, J.Šlepetytės, Z.Liekio kūriniai, ekspresyvi V.Kibildžio ir G.Vaičio energija. Subtilia figūratyvo mistika dvelkia G.Bulotaitės, A.Didžionienės kompozicijos, duokle fovistinei spalvos gyvasčiai – V.Ostašenkovo darbai. Akvarelininkų gretose paminėtini E.Šturmaitės, O.Jablonskio, V.Galdiko, Č.Banio, I.Meištaitės, A.Jonučio vandens prisodrinti paviršiai. O J.Bytautė, A.Vaitkus, M.Petreikis, V.Krištopaitis ir R.Kučinskaitė reprezentuoja šiuolaikinės tapybos eksperimentus, novatoriško santykio su siužetu ir plastiniais sprendimais paieškas.

Stebina mažoji plastika

Šįkart ne itin gausiame grafikos sektoriuje subtiliai skamba G.Oškinytės ir G.Norkienės piešinio estetika, išraiškinga A.V.Burbos kompozicinė mozaika, V.V.Jucio ir V.Simučio liaudies meno motyvų adaptavimas ir stambi štrichuotė, A.Čapskytės ir M.Kašinskaitės technikos meistriškumas, socialiai aktyvus M.Stirbytės-Valaikienės naratyvas ir tekstilinė G.Eimanavičiūtės kaligrafija, nostalgiškas J.Petrulytės-Motužienės diptikas, savita V.Janulio religijotyros intarsija ir susipinantys A.Čepausko istorijos klodai.

Grafikos srityje daugiau ar mažiau atsispiriama į tradicinį priemonių bei siužetų lauką, o mažosios plastikos įvairovė ir originali idėjos traktuotė ekspozicijoje stebina. Čia ir skulptūriniai akmens, medžio ar stiklo objektai (A.Sakalauskas, K.Bimba, D.Drulys, P.Baronas, D.Statkutė-Antanaitis, R.Budvytytė, V.Venclovas), ir medaliai (A.Olbutas), metalo plastikos (R.Inčirauskas, P.Gintalas, S.Plotnikovas), emalio bei juvelyrikos kūriniai (N.Poškutė, B.Zdramytė), ir kalvystės (D.Vilius, V.Mikuckis) bei liejybos (R.Vaitkutė) dirbiniai.

Vertinant pastarąją kūrinių grupę, galime konstatuoti, kad taikomosios ir vizualiosios dailės segmentai praranda savo pirmapradę takoskyrą. Tai liudija tekstilės ir keramikos kūrėjų darbai, kurių utilitarioji būtis dažniau pabrėžia meninės pozicijos pirmenybę nei funkcinę paskirtį. Kaip, pavyzdžiui, konceptualūs Z.Inčirauskienės, L.Ringelienės, V.Degenienės, Z.Dargienės, Ž.Kriūkaitės-Juciuvienės ieškojimai ar tradiciniai, techninę meistrystę ir medžiagos pažinumą atskleidžiantys A.Valiaus, N.Sitonytės, V.Kubiliūnienės, G.Kriaunevičienės, L.Kozlovienės, M.Sinkevičienės, O.Riaubaitės-Staškevičienės, D.Kaučikienės sprendimai. Gausią tekstilininkų plejadą palydi vos keli keramikos kūrėjai: preciziškai subtili T.Jankauskaitė su juodosios keramikos indais, S.Želnytė su taktilinių plokštelių ciklu ir dekoratyvines lėkštes pristatanti L.Tarasevičienė.

Liudija gyvastį ir aktualumą

Bandymą skirstyti ekspoziciją, remiantis tradicinių žanrų skale, neabejotinai trikdo šiandieninė meno ribų susiliejimo situacija. Tačiau tokios plačios ekspozicinės pasiūlos neįmanoma apžvelgti neturint tam tikros vertinimo sistemos. Todėl atskirai grupei priskirtini kūriniai, besistengiantys peržengti vieno žanro ribas ar kitaip vystantys novatorišką kalbėjimo manierą. Visų pirma, tai A.Žalpio ciklas, pristatantis 4-ąją konceptualisto J.Koshuto kėdės būtį – „Menininko kėdės portretą“, taip pat V.Kuso „Mini galerija M.K.Čiurlionio 100-osioms mirimo metinėms paminėti“, J.Sutkutės erdvinė kompozicija „Proveržis“ bei kamštinės G.Latako knygos.

Apibendrinant parodos turinį akivaizdus skirtingas menininkų profesionalumo lygis. Tai kiek apsunkina ekspozicijos vertinimą ir jos bendros vertės identifikavimą. Tačiau ekspozicija sudaroma atsižvelgiant į atrankos komisijos teikiamus siūlymus, o tai leidžia suformuoti reprezentatyvios pa-rodos status quo. Svarbu ir tai, kad dalyvių skaičius pastaraisiais metais stabiliai auga ar bent jau išlieka nepakitęs. Dar svarbiau, kad šiemet parodoje gausu jaunų kūrėjų. O tai džiugina, nes liudija apie parodos gyvastį ir aktualumą.

Pabaigai lieka pasakyti pagiriamąjį žodį pačiam Žemaičių dailės muziejui, šiuo projektu visapusiškai realizuojančiam šiuolaikinio muziejaus funkcijas. Viena vertus, rengdami pasaulio žemaičių dailės parodą, muziejaus darbuotojai vykdo aktyvią kultūrinę, edukacinę ir komunikacinę veiklą, plečia savo lankytojų ir gerbėjų būrį. Antra – menininkų dovanojami kūriniai muziejaus fondus papildo aktualiomis šiandienos meno vertybėmis. Akivaizdu, jog beveik prieš 100-metį gimusi žemaičių dailės parodos idėja pasėjo savo grūdą ir Žemaičių dailės muziejaus dėka uoliai brandina šios tradicijos vaisių.

Kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose Plungėje įsikūrusiame Žemaičių dailės muziejuje 6-oji Pasaulio žemaičių dailės paroda – profesionaliosios vaizduojamosios ir taikomosios dailės bei amžinybėn išėjusių dailininkų darbų ekspozicijos – veiks iki spalio vidurio.

by admin