Svečiuose pas negyvus paršelius

Svečiuose pas negyvus paršelius

Leonas Kazlas

Klaipėdos dramos teatras visada garsėjo puikiu aktoriniu ansambliu. Teatro pastatui ėmus griūti, ėmė byrėti ir jis: pasitraukė Vytautas Anužis, gastroliuoja Nelė Savičenko ir Darius Meškauskas, „emigravo“ Igoris Reklaitis, Monika Vaičiulytė… Taigi beveik visas viduriniosios kartos žiedas ir mergaitė. Dėl suprantamų priežasčių mažiau vaidina Vytautas Paukštė ir kiti nusipelnę senjorai. Tai kas gi lieka? Ogi žavūs ir drąsūs, greiti ir įsiutę – Klaipėdos dramos teatro jaunieji, tik ir trokštantys suleisti nagus į sultingą pjesės mėsytę.

Ir tokia proga jiems visai neseniai vėl atsirado. Režisierius Darius Rabašauskas atstatė „Katės namus“, kurie sėkmingai ir ne vieną sezoną degė praeitą tūkstantmetį (rež. Bronius Gražys).

Spektaklyje liko viskas, kas nematerialu (vadinasi, ir nedega), – Samuilo Maršako tekstas, Berhardo Calzono muzika; aktoriai, scenografija, kostiumai nauji. Ir reikia pripažinti, kad scenografo Artūro Šimonio atliktas darbas žavi. Ypač kostiumai (ir grimas), nors mados linija nuo „Bulvinės pasakos“ nelabai pasikeitė. Dailininkas dizaineris sceną pavertė milžinišku stalu, ant kurio stovi stalinė lempa (beje, ji dar ir dega), stalo kalendorius, guli akiniai, pūpso pagalvėlė, supasi liniuotė ir t.t. Visi objektai funkcionalūs, mobilūs, galimybės prisitaikymams – plačios. Objektų išdidinimas sukuria tą geidžiamą nerealumo, „kito pasaulio“ atmosferą, o spektak-lio pradžioje mirgantis televizorius (vaizdo projekcija), lempos dizainas byloja apie šiuolaikiškumą.

Spektaklio pradžioje personažai sėdi nugaromis į salę ir žiūri televizorių, seną animacinį filmą „Katės namai“. Aktoriams nusileidus iš antrojo aukšto, kyla klausimas, kas tie gyvuliai ir žvėrys, iš kur, ką jie veikia ant stalo? Tarkim, jie – personažai iš ekrano, iš senos, užmirštos išmintingos eiliuotos pasakos apie širdies gerumą, atėję byloti naujai. Senumo ir naujumo opozicija (ir kova) šiame spektaklyje, ko gero, neišvengiama, nes jau pats tekstas vintažinis, o muzika… Tačiau senumo ir naujumo opozicija lieka tik asociatyvinio lygio. Su „senumu“ kaunasi tik scenovaizdis. Nei režisūra, nei vaidyba, nei choreografija į kovą nepakyla, šiuose išvardytuose elementuose jokio progresyvumo nepastebėta, atvirkščiai, tik regresas. Režisūroje „oldscoolas“, viskas logiška, tvarkinga, senamadiška. Perlų kiaulei publikai pašykštėta. (Šiokiu tokiu sceniniu katalizatoriumi tampa hiphopas, ritmas išjudina ne tik vaidintojus, nepaisant neartikuliuoto teksto, bet ir publiką. Taisyklė „jei ko trūksta – dėk hiphopą“ eilinį kartą pasitvirtino.) Choreografija calzoniška – vangi, infantiliška, „valdiška“ – taip pat senamadiška. Choreografė (Agnija Šeiko) iliustratyviai derinosi prie muzikos. Morališkai pasenusiai muzikai įžūli choreografija – iki kontrasto, kontrapunkto, su santykiu (kad ir ironija) – galėjo tapti seno ir naujo dvikovos bomba. Netapo. Be to, aktoriai choreografijas (tą dieną?) atliko „puse kojos“, kas jauniems ir lankstiems neatleistina. O kas jauniems „durniems“ „neženotiems“ atleistina? Atleistina aktorinės ir gyvenimiškos patirties, talento stoka. Neatleistinas aktorių atsainumas publikos atžvilgiu. „Pusiakojiškumas“ vyravo visur ir per visą spektaklį. Pirmosios dalies sėkmė priklausė tik nuo mizanscenų masiškumo, buvo sukurtas smagus balaganas, nestigo judesio, išniro net azarto užuomazgų. Antroje dalyje sudegėlių apsilankymai pas netikrus draugus publikai neįdomūs. Na, gal tik mizanscena su pagalvėliniais baltais paršeliais, kurie buvo gyvesni už aktorius.

Kokia tokio atsainumo genezė? Gildijos nuostata, kad vaikiški spektakliai tai „ne prestižas“ ir prieš vaikus galima nesistengti? Ar tendencija, kurios ateitis – komercinis teatras? Nes į rimtą medžiagą, katyčiai, įsikabinti per silpni nagučiai. Ar netampa aktoriai grėbliu, kurį pats sumeistravo ir ant kurio pats lipa meno vadovas?..

by admin