Šventa naktis, tyli naktis…

PARODŲ ATSPINDŽIAI

Šventa naktis, tyli naktis…

Apie angelus, grupinius santykius ir kitus parodinius kalėdinius džiaugsmus

J. Malinausko „Parduotos vasaros“ spalvingame „Žuvies akies“ veiklos dokumentacijos fone.

Ignas Kazakevičius

Mano kraitelis šiose „Duryse“ – penkių šiuolaikinio meno parodų po Klaipėdos dangum apžvalga: Baroti galerijos paroda „Metų horizontai“, „Klaipėdos galerijos“ šilkai, S. Kanaverskytės angelai, „Gintaras +“ „Pėda“ ir jaunųjų uostamiesčio menininkų grupės „Žuvies akis“ grupinių santykių aptarimas.

Nė viena ekspozicija neįkvepia, tačiau atskirai paimtos – pakankamai konkrečiai atspindi Klaipėdos meno vitriną. Ir nesvarbu, kad pusėje jos eksponuojamos importinės prekės, vartotojas esti pasidalijęs.

Kas su kuo…

Nagi, pradėkime. „Žuvies akis“ kalba apie „Grupinį santykiavimą“. Kaip šmaikštu! Gigantai. Asociacijos jums žinomos. Svarbiausia, kad grupės potencija neišsilietų į pavienę masturbaciją. Kol kas linkstama į kolektyvinę. Ir tat gražiau, ir neįpareigoja, jei kalbėsime apie kūrybinės grupės grupiškumo santykius. Kas su kuo turėtų santykiauti?

Grupinės parodos – tai santykiavimas. Santykiauja žiūrovas su autoriumi. Santykiauja menotyrininkas su autoriumi, autorius su žiūrovu ir su skaitytoju, o visi jie tarpusavyje – visaip irgi. Pasaulis tai didelis santykis. O nuo kūrybinio elgesio kultūros priklauso, ar tai bus flirtas, ar erotika ir poezija, ar tiesiog dulkinimasis arba išdulkinimas. Menas, buvimas jame – tai skausmingai malonus sadomazochistinis ryšys. Beveik kaip Kalėdos. Lauki lauki… Pamiršti, ko ir kaip… Paaiškėja, kiti irgi laukė, o tu praėjai pro šalį… O jei gerai pagalvotume, jie irgi ne į tą pusę ėjo… Tiesą sakant, koks skirtumas?..

Menininkas parodoje, surengęs parodą nori komplimentų. Ir sykiu rimtos analizės, kuri ne visada yra gražiais žodžiais pasakoma. Kartais vienoje kandžioje replikoje yra daugiau tiesos. Menininkas nori teisybės, o ji dažniausiai nėra prijaukintina. Ar menininkas mazochistas? Ne, jis tik susierzina, kai jam sakoma: „…Kaip čia gerai, kaip čia nuostabu!..“ O jis pats žino, kas nelabai gerai ir kas gerai (bet labiau reaguoja į tai, kas gerai, nes žino, kad tu žinai, kas negerai…). Štai jums ir darbo grupės, ir dalyvių atestacija.

Liaudžiai nereikia

Apie ką aš čia? A, apie vienijimąsi. Apie žinojimą ir tikėjimą, apie teisybę žmogiškos esybės. Tiesą ar teisybę pasakius, neįžvelgiu jokio grupininkavimo grupės kūryboje, jei kalbėsime apie vidinę narius jungiančią koncepciją. Na, gal ir padėjo vienas kitam patarimais, energija ir kitaip, tačiau labiau patiktų grupės narių darbuose apčiuopti idėjinę tąsą ar adekvačius koncepcinius sprendimus, tik kitose medžiagose. Dabar stoviu aš Dailės parodų rūmų fojė ir regiu pavienius kūrinius. Iš jų Lauros Gudaitytės „Mududu“ pagalvės formos šviečiantį objektą (maloniau skamba nei šviestuvas), kurį prižiūrėtojos ne visada įjungia, arba ne tada, kai aš užeinu, tiesiog norisi perkelti labiau gerbtinon vieton. O dar Dariaus Vaičekausko rankraščių vietoje per Baročių balių buvo peleninės… O Jurgio Malinausko šašlykinėse – avinėliuose, girdėjau gandus, šašlykus norėjo kepti…

A, parodrūmio postmodernistai, a, žuveliokus dulkina, o anys grupinį vansi deklaruoja! (Tema naujam projektui „Tolima – artima“. T.y. kuo arčiau kūrybinių versmių, tuo mažiau pagarbos ir tikėjimo, kad vanduo tose įsčiose švęstas, – taip kaip kam atrodo, regis).

Išvada – toks menas „liaudžiai nereikalingas“. O liaudis jums ir mums reikalinga? Jeigu vyksta paroda, vadinasi, – taip, reikalinga. Pradedam iš pradžių.

Gerai užkabino

Darius Vaičekauskas, kriminalinio skaitalo autorius, ant padėklų eksponuoja tris brošiūras – kaip tapti tarptekstualiu genijumi. Parašyta “podvorotnios” stiliumi, klaikiai gražiai nostalgiškai sovietique, plius žargonas, plius internetinė kultūra, plius nuspalvink pats. Tai citatos, žodžių žodelyčių junginiai, piešinukai. Tik bendras įspūdis – murzinokas. Estetinį jovalą, ko turbūt ir siekė autorius, čia vertėtų pateikti „auksiniuose rėmeliuose“.

Jurgis Malinauskas ir jo šašlykinės su avikailiais viduje. Kūrinys pavadintas „Parduotos vasaros“. Taigi dienos paverstos šašlykais ir alumi, prapuotautos linksmoje draugijoje, kurią mena tik kailiukai. Minkšto/ šilto/ jaukaus – džeržgančio/ kieto/ abejingo santykis. Gerai užkabinta, bet norėtųsi didesnės įtampos, kompozicinio aštrumo.

Mielas kampelis

Alus turbūt Gintarės Žindžiūtės raudonajame kanistre iš kūrinio „Horizontai“, kuris prie laiptų padėtas. Priešais gėlių aguonų panoramą ant vielų styro supasi vėduojasi dvimetrinės aguonėlės. Ir sutampa, ir sutampa pirmas su antru planai, dar ir kaip sutartinai. Raudonas kanistras (ant grindų). Pieva. Kažkur turėtų būti seksas… Labai mielas kampelis. Ir asociatyviai, ir estetiškai. Ir kompoziciškai.

Laura Gudaitytė ir jau minėtas „Mududu“. Interjerinis kampelis – ir prigulti išsitiesti pagal spalvą/geometriją, tūrį ir planimetriją. Plastiškai aktyvi ir viliojanti bionikos, kūno architektonikos vizija. Tik, kaip jau minėta, ne vietoje eksponuojama. Bet tai jau fojė erdvėsproblematikos (taip, taip – vienas tai žodis) istorija, į kurią geriausiai įsipaišė J. Laivys (jei pamenate jo parodą šių metų vasarą).

P.S. Čia išvardinti aktualesni arba labiau pastebimi kūriniai (šiuo atveju abi nominacijos sutapo).

P.P.S. Jeigu patys žuveliokai patenkinti, tada viskas gerai; matyt, grupės veikla/kūryba yra gera. Jeigu nėra patenkinti, tada tegul pasitenkina. Jeigu jūs nepatenkinti, tada jūs pasitenkinkite. Jeigu kyla papildomų klausimų, tada kalta sistema. Anyway, prisiminkit, kad už lango – Kalėdos ir cypia pelėdos. O pas mane dar keturios parodos neapdainuotos…

Kodėl kalėdinės?

„Klaipėdos galerijoje“ plaikstosi šilkai. Tapiniai. Marginiai. Šviečiantys objektai. Gražu ir miela. Parduodama. Kalėdinė paroda? Tokia pati galėtų būti ir vasarą, ir pavasarį, ir velykinė, ir sausio 18-ajai skirta. Kas įvyko sausio 18-ąją? Nieko ypatinga. O kodėl kalėdinės parodos turėtų būti kalėdinės? Kam čia pro forma? Pavadinkime jas sezono pabaigos ar vainikuojančiais sezoną renginiais.

Baroti galerijoje ir Dailės parodų rūmuose eksponuojama tapyba ir kelios skulptūros. Žinomi, tie patys, dažnai sutinkami autoriai. Parduodami. Kalėdinė paroda? Tokia kaip ir visos šio dueto parodos. Ką galima parašyti apie tą patį Staniūną, Andriulionį, Petrulį Klaudijų?.. Ką nauja apie nieko nauja? Ką bus galima parašyti po metų, dvejų, trejų, ketverių, penkerių, šešerių, septynerių, aštuonerių?.. Nejaugi tie „Metų horizontai“ vis tokie patys bus, išliks stoiškai/istoriškai nekintantys? Konstanta.

Dailės salone „Paletė“ – S.Kanaverskytės angelai… Dausų sparnuočiai. Amžinas įvaizdis. Kalėdinė paroda? Kalėdinė. Nes lyg ir pati tema stereotipiškai palanki Kalėdoms. Ir Kalėdos palankios angelams…

„Pėdoje“ – „Gintaras +” simpoziumas ir komercija. Gera ekspozicija vitrinose ir jomarkas šalia – puodeliukai, stikliukai, paveiksliukai…

Bus daugiau…

O dabar polkutę vėl iš pradžių…

Plaikstosi šilkais

Stovi Rūta, labai išdidi, netgi graži, gana išnaši. Plazda šilkų pinklės. Kabo atspalviai, kabo draperijos, Atvirai kalbant, tikėjausi pankavimo, tapybos su chaotiška potėpių žaisme ir liepsnos liežuviais. Bet…

Kaunietės Eva Tamošauskienė, Jolanta Šmidtienė, Margarita Taurinskienė eksperimentuoja ir „lyrikuoja“. Šilkus, margintus, su svajone, lengvumu asocijuoja, kitose erdvės pojūčiuose klajoja.

Tapyba ant šilko… Regis (ak, tie kalėdiniai regėjimai, pasninkavimo kliedėjimai) autorės teigtų, jog naują erdvę žmogus dažniausiai suvokia dvejopai: kai stebi abstraktinamos visumos fragmentą arba esti klaidinamas draperijų sluoksniuose.

Autorių kūriniuose potėpis kaitaliojasi su linijiniu piešiniu, tikslia detalių geometrija. Laisviau lietų, skaidrių, šilko erdvę atliepiančių kūrinių – vos keletas. Jie – E. Tamošauskienės. Paveikslų plokštumoje autorė paskleidžia daugiasluoksnių taškelių, kablelių lietų, potėpiais pašiauštas dėmes.

J. Šmidtienė labiau vertina kūrinyje dominuojantį foną ir piešinį. Šilko medžiagiškumą ji suvokia veikiau kaip pagrindą tapybai nei vien tik vizualiai intriguojantį paviršių.

Kita vertus, šilkas būtinas norint darbui suteikti lengvumo, peršviečiamumo. O M. Taurinskienės poliptiche sunki, ekspresyvi tapyba kontrastuoja su audiniu. Paspęstos čia žiūrovui optinio pasirinkimo pinklės. Plazdenantis trio ir greta Lino Kutavičiaus daugianarė / sliekinė plastika, erdvinė / tūrinė idėja, paviršiaus monochromija… Tai objektas. Šviesa užrakinta užtrauktukais ir jokios erotikos.

Teks eiti pas Barotį. Erotika tenai nuo slenksčio pasitinka… Et, apie ką aš čia. Užtrauktukai, horizontai…

Horizontuose – trys piligrimai

„Metų horizontuose“ dėmesio verti trys piligrimai. Tai seni A. Jacovskio kūriniai (regis, po 1996-1999 metų geriau nutapyta nebuvo). Paveiksluose tik galvos ir delnai. Žmogaus ar demono, gal tu žinai, žiūrove? Charizmatiška dėlionė, cheminės spalvos, juostų kirčiai. Prikišamai sakralu, galva ir delnas, plaštaka – galva. Įtampa. Juosvos gomurio stygos, pirštų sausgyslės. Vertikaliai, horizontaliai, juodame fone, žiežirbos ir slystantys potėpiai, nuoga drobe šliaužiantys…

Dovilė Norkutė drobę nukloja (aprengia) nuėsdinta kaligrafine struktūra lyg marška. Toji, sakytum, vietomis praplyšusi būtų, o pro ją pamėgtas, taip autorės pamėgtas merginos negriukės (mes dar galime vartoti žodį negras, ir jokios rasinės psichozės. Kaip gerai, kad negras mums egzotika, o ne problema. O jūs įsivaizduokite tokį Kalėdų Senį…) torsiukas kyšt. Ir vėl rankų pirštai išdidinti, veido detalės – „Juodos ausytės“. Mus veikia identity per fiziologiją. Mus veikia detalė.

O į trečiojo piligrimo, kurio tapyba vargiai bepasikeis (o aš taip laukiu, laukiu, na, gal pradės tapyti pvz., rankomis…), t.y. į Saliamono Teitelbaumo, tapybą siūlau žvelgti kaip į lietuviškojo ekspresionizmo renovaciją.

Karaliauja spalva

O švytėjimas drobių! Taip gyvastis randasi iš dažo gurvuolio, iš prakąsto vaiko meduolio… Apie švytėjimą. Jį S. Teitelbaumo drobėse skleidžia pro formą „be-

siveržiančios“ spalvos. Sakysite, koks čia švytėjimas, jei autorius tapo kapines, kiemų užkaborius, liūdnas figūrines kompozicijas. Jos tikrai nėra dailios pažiūrėti ar pakiliai stilizuotos. O dar grubi faktūra, pastozinės tapybos plotai, depresyvi – kosmopolitiškai ilgesinga atmosfera visame darbo formate… Bet jame karaliauja spalva. Karaliauja heraldiškai ir didingai.

Bet spalva – kaip dažai. S. Teitelbaumo naudojama dažų materija svari savo apčiuopiamumu. Spalva čia įgyja svorį, tūrį bei kitus parametrus. Net metafizinius. Atsinaujinimas ateina per koloristiką, per spalvinių masyvų kontrastą. Štai kur horizontai su visa Lietuvos dailės šerdimi, moliu užlipinta, tačiau be ekstazės ir egzaltacijos, o su kafkiško drovumo doze ir brandžios tuštumos pojūčiu. (O prie kai kurių autorių, dar jaunų palyginti ir, oi, kokių išgirtų palyginti, norisi pakabinti naftalininį smilkalą. Avansu.)

Miniatiūra miniatiūroje

„Paletės“ ryškiausia spalva – miniatiūra. S. Kanaverskytės aplikacijos angelų tema – tarsi miniatiūra miniatiūroje. Menininkė, regis, sau sunkina užduotį – išreikšti neišreiškiamą ir labai kruopščiai.

Matome iš esmės abstrakčios spalvos dėmes, lokalinius, tuščiavidurius siluetus, pripildytus sodrių spalvų. Siluetus, kuriuose keliomis svarbiomis detalėmis, veido bruoželiais, spindulėliais iš rankų lyjančiais į namus, sodus bei pinavijas užtikrinamas rezultatas.

„Skudurinis“ tapybiškumas pasiteisina. Darbai supaprastėja, tačiau nepraranda sparnus kilnojančios ekspresijos ir romantinio įvaizdžio (nors ir sukalti liaudmeniškais vinukais, angelai stropiai deklaruoja savo metafizinę, t.y. romantišką fiziologiją).

Jei į šias metafizikos atplaišas žiūrėsime kaip į meno kūrinius, tai galime priekaištauti dėl naivaus sentimentalumo. Tačiau į ekspozicijos kūrinius galima žiūrėti ir kaip į angelų taką, kuriame jų žemiškai nežemišką ar nežemiškai žemišką prigimtį atskleidžia asimetrija, supoetinta mitologija, alegorija, lyriškai ekspresyvi forma. Dailininkė žino, kur “dėti” reikiamą (tos pačios rausvos!) spalvos plotą, kad paveikslas reikiamai suskambėtų. Apgalvotas spontaniškumo ir improvizacijos griežtuose rėmuose derinys išduoda potraukį dekoratyvumui. Kiekvienas naujas darbas, jo variacijos tampa bandymu surasti optimalų sprendimą, kai kanoninis pavidalas interpretuojamas vaikiškai natūralistine kalba. Komponuodama angelus, S. Kanaverskytė naudoja beveik tokį patį fas ar trijų ketvirčių figūros rakursą, plokštumą pagyvina įvesdama abstrakčias dėmes, keisdama linijų kampus.

O dabar pagalvokime, kodėl žmonės vaizduoja angelus. Vis dar vaizduoja. Vis dar angelus. Kodėl vaizduoja angeliškus stereotipinius angelus? Kodėl nevaizduoja angelo kaip šviesoforo, pavyzdžiui? Irgi gražu, netgi tautiška būtų. Štai aš žvelgiu į angeliukų ištapnotą vaiskų rytą, į dailės lapą baltą, regiu tekstus neparašytus ir Dievą kažin kur juose prikaltą…

“Popso” inkliuzai

O „Pėdos“ galerijoje – rafinuota prabanga. Gintaras, mamuto iltys, perlai, 100 g ir silkė. Sėdi Vytas su Gražiu, siūlo man pabūt svečiu. Ką jūs ponai, mano penas – regimasis dvasios menas. Popmeno natos – madona, Monro, lady Di, kokia toji tiesa bebūtų skaudi, – kaip sako Solveiga ir Alfredas Krivičiai,– popikonų triptiku ir šiuolaikinės popkultūros (kokakolos dangtukas, užrašas made in China) inkliuzais gintare. Gintaras medžiaga universali. Deginta, žnaibyta, glūdinta, smulkinta – talentingų (svarbiau vis dėlto – išradingų, jei turėsime omeny dabartines meno tendencijas, kurios tiesiog reikalauja „ko nors tokio“) meistrų rankose pasikeičia ne tik pati medžiaga, bet ir jos vartosenos samprata. Neatsitiktinai „Gintaras +“…

Jurgitos Erminaitės auskarų forma (stiklas, sidabras) atkartoja sraigišką ausų vidų ir išorę. Gintaras čia tik tarpinė stotis, objekčiukas triptike, aksesuarų komplekte.

Skulptorius A. Ališanka bronzines krikšto išėdas, rauples derina su nusvidintais gintaro lašeliais (pozityvas). Ir masyvu, ir miniatiūriška. Ir švelnu, ir nesentimentalu.

Palyginimui – italų menininko Roberto Veronezės taisyklingų, pailgų netaisyklingų juodųjų perlų ir rausvųjų gintarų vėrinys – pernelyg preciziškas, tikslus ir doras. Palyginti su juo Krivičiai – tikri parazitologai, išaukštinantys parazitinę simbiozę (nagi “popsas” – tai parazitas, eksploatuojantis tradicijos kūną), ieškantys ne grožio, atliekų, eterio šiukšlių.

Tegyvuoja Kalėdos, gintarinės pelėdos, plastmasiniai zuikučiai bei meškučiai ir menininkai, kurie su niekuo nesirimuoja!

by admin