Šventas atpažįstamumas

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Šventas atpažįstamumas

Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai. Novelių apysaka.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2013, 136 p.

Dainius Vanagas

Ne visi šventieji nutapyti, ne visi iškalti, aprašyti, apdainuoti. Daugelio jų ateičiai neprimins niekas.

Tokią žinią siunčia naujausia Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“, nusviedžianti skaitytoją į gūdų pokario laiką (tiesa, apysakoje yra keletas nežymių šuolių ir į tik ką iš SSRS jungo išsivadavusios nepriklausomos Lietuvos realijas). Noveles jungia bendra erdvė – Dvaralio kaimas Žemaitijoje ir persipinantys jo gyventojų likimai. Šie, žinoma, dramatiški ir negailestingi, prisodrinti kančių ir nevilties: nepriteklius ir varginanti adaptacija kolchozuose, partizaninis judėjimas ir jo persekiotojai, tremtis, išdraskytos šeimos, ligos, baimė, stingdanti vienatvė ir šviesi – na ir kas, kad mažytė, – pastanga neužsimerkti, nenumoti ranka.

Vienas iš didžiausių R.Granausko privalumų – rašymas apie tai, ką puikiai išmano. Jautri vaizduotė, derinama su kruopščiai reflektuota patirtimi, leidžia autoriui pasiekti efektą, netelpantį į ankštus preciziško realizmo rūbus: tai – veikiau kalbėjimas, priverčiantis pamiršti faktą, kad susiduriama viso labo su grožinės literatūros kūriniu. Štai nors ir dabar, rodos, šok ant dviračio ir lėk iki artimiausio kaimo, kiek primirusio, prigesusio, kur plytinė pirkia vos viena kita, užeik į tvartą, pačiupinėk daržinės balkį, kyštelk ranką ir patikrink, ar nekaista šienas, ar nepelija pastogėje žiemai surištos vantos, į stiklainį rinkdamas kolorado vabalus perbrisk bulvių lauką, saulei plieskiant išskink juodųjų serbentų krūmą, pakasyk karvei kaktą, įsistebeilyk nepatikliai senei, apkvaitusiai nuo gyvenimo naštos, palaidojusiai vyrą prieš tris, sūnų prieš dvi dešimtis metų, į akis, ir staiga pasirodys, kad R.Granauskas tame Dievo apleistame krašte – nesvarbu, kur jis bebūtų – jau lankęsis. Lankęsis ir jį užrašęs.

Įtraukdamas skaitytoją į laukinį, atsitiktinių dėsnių valdomą pokario laikotarpį rašytojas kruopščiai atrenka kritines, kraštutines patirtis bei įvykius, emocinius lūžius ir bedugnes, visa tai tvirtai, nors retkarčiais perdėm supaprastintai (pvz., moralinės nuostatos tekstuose modifikuotos retrospektyvaus įkarščio ir žinojimo „kas buvo vėliau“, nors aprašomuoju laikotarpiu stribų, kolūkiečių, partizanų-banditų ir likusiųjų nuošalyje santykiai buvo gerokai komplikuotesni, menkiau artikuliuoti, ideologizuoti, ypač nuošalioje, menkai informuotoje provincijoje), suausdamas barbariškos epochos siūlais. Novelių raida staigi, daugiabriaunė, beveik visuomet – fatališka, be to, kaip ir įprasta autoriui, pripildyta bendražmogiškų patirčių, iškylančių aukščiau pavienių atvejų. Tekstų pabaigos sukomponuotos meistriškai, kartais lyg įkaitinta geležimi išdegintos (šiuo požiūriu ypač išsiskiria novelės: „Šv. Mikalina“, „Gerda“, „Šv. Stanislovas“, „Jedzė“).

Tiesa, rašytojas nepasiūlo jokių originalių raiškos formų, medžiagos organizavimo principų. Literatūrinis efektas, išgaunamas „Šventųjų gyvenimuose“, yra tas pats, kurio R.Granauskas, išskyrus keletą novatoriškesnių tekstų, siekė visą savo, kaip kūrėjo, gyvenimą. Šiaip ar taip, negalima tikėtis, o juo labiau reikalauti iš brandaus amžiaus sulaukusio autoriaus, kad šis lig paskutinio atokvėpio ieškotų naujo skambesio ir neišvaikščiotų takų. Be to, literatūra dažnam skaitytojui tėra hobis, o ne inovacijų kalvė: kartą suradęs sau artimą žodį, nuo jo nebesitraukia, jį nuolat kartoja, vėl ir vėl nori išgirsti. Todėl R.Granausko gerbėjai gali būti ramūs: naujuoju kūriniu jie tikrai nenusivils, kadangi rašytojas lieka ištikimas vertybėms bei pasaulėžiūrai, kurias brangino ligi šiol: pasakojimo centre – ribiniai (aukojimosi, segregacijos, išlikimo, pralaimėjimo, netekties) išgyvenimai; intensyvi, dramatiška moralinio sprendimo ir principinių nuostatų išsaugojimo problematika; atminties, tradicijų irimo, nykimo jausenos; beviltiškas menka socialine galia disponuojančio individo susidūrimas su dominuojančiu ir neatremiamu Kitu; galų gale tvirtas įsitikinimas, kad net ir mažiausiame žmoguje spurda didžiulė ir įvairialypė gyvastis, nesvarbu, karšta, drungna ar ledinė ji būtų.

Su novelių kalbine raiška R.Granauskas taip pat nelinkęs eksperimentuoti: tekstai, kaip ir galima tikėtis, kupini spalvingų žemaitybių ir pulsuojančios, spontaniškos tiesioginės šnekos. Dėstymas lakoniškas, preciziškas, vengiantis perteklinio aiškinimo ir teikiantis pirmenybę nutylėjimams, tačiau kartais prasprūsta ir aštresnės, grubesnės intonacijos: „Suraukusi vešlius antakius, ji pažengė tik vieną žingsnį Jazbučio pusėn, ir tas išsigandęs atšoko. Jį, tokį pėgžlą, Pilimana galėjo tiesiog nudurti papais“ (p. 27); „Aš su tavim vienoj dirvoj ne tiktai kast nesiklaupsiu, bet ir šikt nesitūpsiu“ (p. 29); „Visi žinojo, kad didžiuosiuose miestuose jau ėjo į mada mini sijonėliai ir kad ten mergos drąsiai vaikšto gatvėmis, vos ne savo putes rodydamos, tačiau miestelyje dar nė viena tokio dėvėti nedrįso“ (p. 101). Tačiau necenzūriniai žodžiai nėra pigi priemonė atkreipti ar išlaikyti skaitytojo dėmesį. R.Granauskas, sukurdamas įtikimus personažus ir situacijas, randa subtilų būdą, kaip išvengti vulgarumo, bet išsaugoti autentišką, archajišką skambesį.

Dera atkreipti dėmesį ir į specifinį gamtos vaizdinių funkcionavimą. Gana įprasta, kad vyresniosios kartos lietuvių rašytojų kūryboje Gamta, ypač į provincialumo struktūras orientuotoje prozoje, veikia kaip žmogaus dialogo partneris: per santykį su ja formuojami jausenų, išgyvenimų atitikmenys ir skirtumai, melancholiška, rezignuojanti būtis, cikliškumo simbolika, galų gale Gamtos pavidalai aktyviai dalyvauja metaforų, meninės kalbos produkavimo procesuose. R.Granauskas šią tradiciją apeina: literatūriniai šio autoriaus gamtos atspindžiai „Šventųjų gyvenimuose“ suvoktini ne kaip mąsli, lyriška provincijos žmogaus prigimtis, o veikiau kaip elementari užuoglauda, bene vienintelė ramuma ir atgaiva pasaulyje, kuriame maža kuo begalima pasitikėti, kuriame trūksta šilumos ir saugumo, o brolis pjauna brolį. Gamta – ne mąstymo principai, ne dialogo partneris, o statiška, neatliepianti, socialiai neveiksni – nors ir maloni, – žmogaus būties dalis.

Per beveik trylika šio amžiaus metų R.Granauskas jau spėjo išleisti aštuonias knygas, o devintoji, pasak autoriaus, jau guli ant leidyklos stalo. Toks produktyvumas, natūralu, kelia pagrįstų abejonių dėl kūrinių kokybės. Visgi lyginant „Šventųjų gyvenimus“, pavyzdžiui, su novelių romanu „Trys vienatvės“ (2011 m.) ar apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ (2012 m.), rašytojas dėl aktyvesnės, patrauklesnės tekstų dinamikos bei griežtesnės kompozicijos neabejotinai nusipelno pagyrų. Taip, tiesa, skaitytojas „Šventųjų gyvenimuose“ greičiausiai neras nieko, ko nebūtų skaitęs anksčiau. Bet argi nėra didis malonumas retkarčiais pasivaikščioti seniai pramintais ir puikiai pažįstamais takeliais, kai nereikia spręsti kultūrinių konvencijų rebusų ar susidurti su stingdančiu svetimumu, nesugebėjimu susikalbėti? Yra, ir dar koks.

by admin