Šventė su „Salve Musica“
Ypatingą festivalio nuotaiką kūrė atlikėjai, turtingos programos, žiūrovų aplodismentai
Danguolė Vilidaitė
Metų palydos su trečiuoju šventinės klasikos festivaliu „Salve Musica“ (2007-ųjų gruodžio 5-31 d.) buvo kitokios nei ankstesnės – šmaikštesnės ir gal labiau prieinamos turinio prasme, bet ne mažiau žavingos, rimtos ar patrauklios.
„Intymios muzikos“ projekte išgirdome netikėtą dainininko Vytauto Juozapaičio ir pianisto Petro Geniušo lyrinį atsivėrimą. Du vakarus kalėdinę ir naujametinę nuotaiką būrė kameriniai chorai „Aidija“ (meno vadovas Romualdas Gražinis) ir „Aukuras“ (vadovas Alfonsas Vildžiūnas). Kiek pakeitę savo amplua scenoje nerimo net trys orkestrai: Lietuvos kamerinis orkestras su muzikine pasaka „Astrid Lindgren herojai Lietuvoje“ (muzika Giedriaus Kuprevičiaus, dirigentas Modestas Pitrėnas), „Camerata Klaipėda“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis) šmaikštavo populiariųjų rusiškų multiplikacinių filmukų melodijų temomis, Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė, dirigentas Mindaugas Piečaitis) pritarė neįprastiems solo instrumentams – spausdinimo mašinėlei ir žadintuvui. 2007-uosius simboline gaida užbaigė karilionai.
Priešybių dialogas
Ryškiausiu festivalio koncertu, ko gero, tapo „Kalėdų susitikimai“ su smuikininku iš Japonijos Daishinu Kashimoto’u ir fortepijono meistre Mūza Rubackyte – neįtikėtinai išraiškingas ir jautrus duetas, toks dviejų skirtingų pasaulių susijungimas, priešybių kova ir vienybė ir iš jos išaugantis gilus pokalbis.
Stebino ne tik muzikų profesionalumas, bet ir jų ansambliškumas, tarpusavio sutarimas, garso išlyginimas (nors pianistė grojo visai atidengtu fortepijonu). O juk groti kartu jie pradėjo visai neseniai, nėra turbūt nė metų.
XIX a. prancūzų kompozitoriaus C.Francko sonata smuikui ir fortepijonui A-dur yra vienas populiariausių kompozitoriaus kūrinių. Šis rimtas ir gilus opusas tampa nemenku uždavinėliu net geriausiems atlikėjams: sudėtingos, kintančios faktūros, įvairios muzikos būsenos, ekstatiški emocijų prasiveržimai, dramos auginimas iki trečios dalies ir jos išrišimas šviesiame finale – smuiko ir fortepijono dainingumo varžybose – reikalauja ne tik techninio pasiruošimo, bet ir vidinės brandos. Tai ir išgirdome, tik pianistės partija šį kartą duete buvo stipresnė. Uždeganti, bet kartu ir geležinė M.Rubackytės valia, atrodė, čia diktavo visą dinamiką ir energiją.
Nepaprastai graži D.Kashimoto smuiko kantilena ypač išryškėjo W.A.Mozarto sonatoje smuikui ir fortepijonui e-moll – interpretacija įdomi, bet gal kiek per daug romantizuota. koncerte bene vertingiausias buvo J.Brahmso sonatos smuikui ir fortepijonui Nr.2, A-dur atlikimas, jos logiškas vedimas, pusiausvyros tarp smuiko ir fortepijono išlaikymas, klasikinio formos aiškumo ir romantinio jausmingumo derėjimas. Lyriškas ir dainingas kūrinio charakteris labiausiai, sakyčiau, atitiko ir geriausiai leido atsiskleisti japonų muziko grojimo manierai.
O vakaro pabaigoje ir bisui – „skanumynai publikai“ – keturi užburiantys ir aistringi A.Piazzolla’os Tango.
Atradimai ir nusivylimai
Šventinių nuotaikų kaskadą festivalyje pratęsė styginių ansamblio „Camerata Klaipėda” ir violončelininko iš Rusijos Boriso Andrianovo pasirodymas koncerte „Kalėdų svajos”, žaismingas muzikos iš multiplikacinių filmukų „Brėmeno muzikantai“, „Na, palauk!“ atlikimas, efektingoji F.Liszto „Vengriškoji rapsodija“ Nr.2 (nors precizikos jai pritrūko).
Kiek nuvylė M.Brucho oktetas styginiams B-dur – intonavimo ir įstojimų netikslumai rodyte rodė, kad ne visus kūrinius šis kolektyvas gali atlikti be dirigento, kad gal jau laikas ir Klaipėdoje koncertuojant pasitempti. Okteto aranžuotė orkestrui įdomi (V.Čepinskis), joje kai kuriose vietose net išryškėja simfoninio orkestro skambėjimas.Keleri praėjusieji metai buvo dosnūs violončelės muzikos gerbėjams: išgirdome lietuvių Vytauto Sondeckio ir Povilo Jacunsko, japono Danjulo Ishizaka’os muzikavimą.
Į šių skirtingų ir nepaprastai gabių menininkų gretas su trečiąja „Salve Musica” gražiai įsiliejo virtuoziškas ir nepriekaištingas B.Andrianovo solo J.Haydno koncerte violončelei ir orkestrui Nr.1, C-dur. Žavėjo instrumento turtingas obertonais garsas, veržli ir vyriška grojimo maniera, preciziškumas, apskaičiuota lyrika.
POST SCRIPTUM. Jei kartais dar papriekaištaujama, kad klaipėdiečiai nemėgsta rimtosios muzikos, tai „Salve Musica” festivalis yra išimtis – perpildyta salė (bent jau paskutiniuosiuose koncertuose), gausūs aplodismentai (kad ir ne visai vietoje), profesionalūs atlikėjai, turtingos ir įdomiai pateiktos programos sukūrė ypatingą nuotaiką.
