Šviesa, išblukinusi kasdienybės spalvas
Vos prasidėjus rudeniui, bet dar neatvėsus orams, rugsėjo 6-ąją, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose buvo atidaryta Arvydo Stubros (1959–2013) fotografijų paroda „Kasdienybės šviesa“.
Danguolė Ruškienė
Tai – archyvinių autoriaus darbų serija, sukurta paskutinį sovietmečio dešimtmetį (1984–1989 m.). Personalinės parodos atidarymo metu pristatytas prieš kelis mėnesius išleistas to paties pavadinimo fotografijų albumas. Vasarą ši paroda (kartu su leidiniu) buvo Vilniuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto fotografijos galerijoje“. Uostamiestyje ji veiks iki rugsėjo 29-osios.
Netektis, paliudijusi
būties efemeriškumą
Gausiai į parodos atidarymą susirinkusieji net neįtarė, kad tai paskutinis jų susitikimas su fotomenininku A.Stubra. Netikėta autoriaus mirtis sustojus širdžiai, nepraėjus nė dienai po vernisažo, dar kartą paliudijo, kad gyvenime turime branginti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kiekvieną susitikimą… Tas vakaras tapo paskutine proga paspausti kolegai ranką ir įteikti gėlę, pasakyti keletą nuoširdžių žodžių, ar tiesiog pabūti drauge prieš išsiskiriant amžiams. Šiandien tokioje situacijoje kiekvienas iš mūsų skirtingai vertiname šį likimo posūkį, nepaisant visko, suteikusį mums progą permąstyti savo pačių buvimo čia netvarumą.
Klaipėdiečio A.Stubros nebūtų galima priskirti fotomenininkams, kuriems būdinga nuosekli kūrybos raida ar didelis produktyvumas. Personalinių parodų jis surengė ne tiek ir daug, o 2008 m. parodyti jo „Peizažai“ (1993–2000) buvo pristatyti beveik po 10 metų tylos. Po to – vėl kūrybinė pauzė. Ir tik praėjus penkeriems metams autorius į paviršių ištraukė gana gausų anuomečių vizualinių pamąstymų archyvą. Šįkart pristatydamas ne tik parodą, bet ir pirmąjį didesnės apimties, ilgai brandintą fotografijų albumą. Kas tai – sugrįžimas prieš atsisveikinant? Dar per mažai erdvės, kad galima būtų atsitraukti nuo pastarųjų savaičių įvykių ir vertinti. Todėl vėl tenka paliudyti amžiną tiesą – reikia daugiau laiko, reikia tiesiog išlaukti. Tik šįkart ne fotografinio kadro vertos akimirkos, kaip teigdavo A.Stubra, bet kol atmintis apsitrauks vis tankėjančiu užmaršties šydu, slopinančiu neseniai patirtus jausmus, taip suteikdama galimybę išryškėti autoriaus kūrybinio kelio vingiams.
1983 m. įsitraukęs į Lietuvos fotografijos meno draugijos (nuo 1990 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) veiklą, netrukus A.Stubra Klaipėdos ir visos Lietuvos fotografijoje įsitvirtino kaip nespalvotos fotografijos estetikos šalininkas. Profesionalus fotografas ne vienerius metus turėjo tiesioginį ryšį su įvykio fiksavimu, kurį laiką dirbo operatoriumi, vėliau dienraščio „Klaipėda“ fotokorespondentu. Gal dėl to ir savo kūryboje beveik niekada neperžengė reportažinės fotografijos raiškos ribų. Pirmieji darbai, kuriuos jis atnešė į sąjungą, buvo peizažai. Kaip teigė Arvydas, tuo metu jam gal ne tiek svarbus buvo turinys, kiek formos sprendimai. Visa tai niekur nedingo ir vėliau. Išsigryninus idėjai ir pasirinkus konkrečią kryptį, esminės autoriaus raiškos priemonės liko beveik nepakitusios. Kokią temą jis bepasirinkdavo, baltos ir juodos spalvų gradacija, pilkos niuansavimas, kaip ir kruopštus formų, faktūrų „dėliojimas“, buvo atliekami taip pat dėmesingai, kaip ir fiksuojamų objektų/subjektų atranka. Atsitiktinumui vietos čia beveik nelikdavo.
Apie miestą,
kuriame nevyko nieko
Laikas, kai A.Stubra fotografavo „Kasdienybės šviesą“, Lietuvos fotografijoje nebuvo kažkuo ypatingas. Vieni tuo metu ir toliau nostalgiškai fiksavo nykstančius senojo Lietuvos kaimo pėdsakus, kiti vis dar taip pat atkakliai vykdė valdančiųjų struktūrų užsakymus, o treti, nepritardami nei pirmųjų, nei antrųjų kūrybinėms nuostatoms, bandė atrasti kažką naujo. Būtent tai maištininkų grupelei, atsargiai tyrinėjusiai naujas fotografijos teritorijas, vis dažniau pasipildančias iš Vakarų atklystančiomis idėjomis, galima būtų priskirti anuometę A.Stubros fotografinę kūrybą. Klaipėdietis fotografas savo gimtajame mieste ieškojo ne praėjusio gyvenimo pėdsakų ir ne amžinųjų vertybių, bet esamo gyvenimo ženklų. Ženklų, kuriuos konstravo atsitiktinės vietos, atsitiktiniai žmonės ir atsitiktinės situacijos. A.Stubra bandė užčiuopti tam tikrą sąstingį, miesto nekitimo ir jame gyvenančių žmonių nieko neveikimo būseną. Monotoniją, kuri, rodos, neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Gyvenimą be judesio, be veiksmo, be emocijų. Gal laukimo būseną, gal tiesiog nieko neveikimo būseną. Būseną, kuri, rodos, tęsėsi amžinybę.
Kita vertus, A.Stubra visą laiką vadovavosi klasikinės reportažinės fotografijos kūrimo principais. Jam buvo artimos prancūzų fotomenininko Henri Cartier-Bressono kūrybinės idėjos, pagrįstos „lemiamo momento“ samprata. Kaip ir H.Cartier-Bressonas, jis siekė atpažinti ir užfiksuoti akimirką, kurią atsiskleidžia viso įvykio esmė. Tačiau pats įvykis A.Stubrai buvo lyg niekuo neypatingas, kasdieniškas, dažnai – buitinis. Būtent kasdienybės esmę jis ir siekė atskleisti, išryškindamas buities skurdumą, tuometės gyvensenos absurdiškumą ir galop – tokios būties beprasmybę. „Tai – egzistencinė fotografija. Turi susidaryti ypatingos sąlygos, turi susiformuoti kažkokia ypatinga situacija. Nors tai – kasdienybė, bet kad ją pamatytum ir užfiksuotum, reikia išlaukti. Tai – išlaukti momentai, užfiksuoti budint, visada pašonėje nešiojantis kamerą ir akylai stebint“, – pasakojo A.Stubra. Fotografo teigimu, nebuvo lengva atsiriboti nuo to, kuo pats gyveno. Kita vertus, tai buvo būtina, kad galėtum pastebėti tai, kas paprastai praslysta pro akis. Jo konstruojamas įvykis susitelkia žmogaus žvilgsnyje, laukime, kažkokioje tarpinėje būsenoje, bet niekada – aktyviame veiksme. Anot autoriaus, tai ir yra momentas, vertas fotoaparato užrakto mygtuko paspaudimo.
Kaip teigė fotografas, tuomečius jo reportažus tiksliau būtų vadinti „reportažais be įvykio“, kur „lemiamas momentas“ išryškina ne veiksmo, o nuotaikos, jausenos ar būsenos esmę. Šiandien tai galima traktuoti ne tik kaip tam tikro laikmečio, tuometės politinės ir socialinės situacijos kritiką, bet ir savotišką protesto formą, nulėmusią pasirinkimą būti socialistinės santvarkos opozicijoje. A.Stubros pasirinkta fotografinė raiška nepanaši į aktyvų protestą, veikiau – į ignoravimą to, kas vyko. Ar kritiką fakto, kad nieko reikšmingo tuo metu žmonių gyvenime taip ir nevyko.
Įamžino asmenines
ir visuomenines patirtis
Skirtingai nei pastaraisiais metais, kai fiksuodamas gimtojo miesto erdves A.Stubra jų nepalikdavo anonimiškomis ir kiekviename kadre galėjai aptikti objektą, išduodantį autoriaus buvimo vietą, „Kasdienybės šviesoje“ beveik visos teritorijos ir erdvės – be ryškesnių vietos ir laiko nuorodų. Čia nėra nei tikslių datų, nei svarbių įvykių, kurie galėtų veikti kaip laiko ar vietos identifikavimo rodikliai. Aišku tik viena, kad tai – sovietmetis. Toks, kokį vieniems teko pragyventi, kitiems stebėti per atstumą, o tretiems pažinti iš vadovėlių. Atrodo, kad nei laikas, nei fiksuojami objektai ar subjektai autoriui nebuvo itin svarbūs. Žmonės čia – tokie pat nereikšmingi, kaip ir jų aplinka. Jie fotografui rūpi tik tiek, kiek gali pasitarnauti fiksuojamos situacijos atskleidimui. O pati situacija čia įprasmina ne svarbų įvykį, bet momentinę nuotaiką, kuri leidžia pajusti anuomet vyravusį slegiantį nuobodulį.
Autorius nedramatizuoja situacijos. Nemoralizuoja, nekaltina ir nesmerkia. Iš pradžių atrodo, kad jis kuria abejingą fotografiją. Tik atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, kad šioji turi žymiai daugiau sluoksnių, kuriuose, be bendražmogiškų, yra sukauptos ir jo asmeninės patirtys. Atstumą tarp fiksuojamų vaizdų ir fotografo dar labiau sumažina buitinė aplinka, kasdieniškos, nereikšmingos privataus gyvenimo akimirkos. Jos neįpareigoja, nereikalauja papildomų paaiškinimų. Įspūdis toks, kad čia dominuoja atsitiktinumas, nusidriekiantis pilku šleifu per visą sovietinės egzistencijos laikotarpį.
Kaip mūsų paskutinio pokalbio metu pasakojo Arvydas, seriją „Kasdienybės šviesa“ jis baigė tuo metu, kai tam tikra prasme pradingo poteksčių metas: „Baigiau tada, kai nebeliko prasmės tęsti. Pastaruoju metu socialinis pjūvis yra pernelyg eksploatuojamas, kad būtų patrauklus. Kontrastas tarp visuomenės sluoksnių tapo neįdomus. Kai atėjo sąjūdis, nebeliko mano viduje tos energijos. Viskas ištirpo. Atsirado pauzė, kuri tam tikra prasme tęsiasi iki šiandien. Tuo ir baigiasi viskas“.
