PARODŲ ATSPINDŽIAI
Švyturių blyksnių apžavėti
Ignas KAZAKEVIČIUS
“Klaipėdos galerijoje” praėjusį ketvirtadienį atidaryta ir tris savaites veiks paroda “Pamario švyturiai”. Galerija šiam projektui subūrė aštuonis Klaipėdos dailininkus: Arūną Mėčių, Edvardą Malinauską, Liną Julijoną Jankų, Algimantą Jusionį, Vidą Pinkevičių, Rytą Jurgelį, Gražiną Oškinytę-Eimanavičienę ir Laimą Gedvilaitę-Sakalauskienę. Kelionės akimirkas jiems „bemedžiojant švyturius“ užfiksavo fotomenininkė Aurelija Čepulinskaitė. Kaip ir derėtų, ši jūrinė simbolika dedikuota Jūros šventei. Projektą parėmė miesto savivaldybės Kultūros skyrius.
Iš pradžių buvo idėja…
…Ir saulė, ir vandenys – pridurkime. Projekto nevaržė ideologiniai rėmai, – tai nebuvo tradicinis pleneras. Eskizavimui ir objektų apžvalgai pakako vienos dienos. Klajojančio plenero metu plaukiodami po marias, lankydamiesi “švyturingose” vietovėse dailininkai tik eskizavo šiuos vandenų kelrodžius. Visa kita – tradicinis darbas dirbtuvėse. Taip buvo tikimasi sulaukti brandesnių kūrinių, ne vien lengvų plenerinių improvizacijų.
O vis dėlto – kokios gairės liko? Meninis vaizdas parodoje-projekte susietas su istorinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis. Švyturys – išimtinai mūsų krašto simbolis. Jis asocijuojasi su šviesa, šiluma, gimtuoju uostu. Švyturio blyksniai primena apie čia gyvenančius žmones, jų svajones ir rūpesčius… Primena apie kitus, kaimynams šviečiančius švyturius.
Turint omeny tokį ekstra, sunkiai “apeinamą” motyvą, buvo galima tikėtis dvejopų versijų kūrinių – romantinių, mistika ar legendų personažais apipinančių šiuos pastatus ir daugiau ar mažiau realistinių, tiesiogiai atspindinčių temą.
Ar atpažįstame?
Manau, jog atpažinsite Jūros šventei skirtoje parodoje eksponuojamų klaipėdiečių kūrinių braižą. Pažįstamas koloritas, forma… O turinys? Būtent pastarasis ir intriguoja – ar tapant ir piešiant “ne savo” motyvą pakito kūrinio kompozicija, paskiri jos elementai?
Paroda – teminė. Tad dailininkus koreguoja realus motyvas ir nauja aplinka. Kaip perteikti ją, kad kūrinys netaptų banalia realybės versija? Juk pasitaiko, kad “įkinkyti” į temą autoriai savotiškai jai pasiduoda, stengiasi kurti priimtiniausia (taip jiems atrodo) tam motyvui maniera.
Sutikite, jog vienaip tapoma jūra, kitaip rudeninis peizažas ar miesto panorama. Skiriasi urbanistinės ir natūralios gamtos formos. Jos tarsi pačios reikalauja skirtingų išraiškos priemonių. Vienu atveju reikalinga faktūra, išbraižymai dažo paviršiuje, spalvingas daugiasluoksniškumas. Kitu – priešingai, pastarąjį tikslingiau išgauti lesiruojant. O kur dėmės, potėpio ir kitokia kalba, besikeičianti nuo stiliaus, kuriame norima motyvą įprasminti, poveikio? Tarkim, ekspresionistas ar abstrakcionistas imasi realizmo ir nesąmoningai balansuoja tarp dviejų krantų – atmeta tai, kas laisviau būdavo išreiškiama įprasta ir įvaldyta maniera, arba stengiasi jai pajungti motyvą.
Skirtingi rakursai
G.Oškinytė-Eimanavičienė ir L.Gedvilaitė-Sakalauskienė popieriuje švelniais grafiniais prisilietimais suliejo oro ir vandens stichijas. Paveikslai tapo optiškai vientisi, įsivyravo neutrali grafinė koloristika, kurioje susiplakė linijos, taškai, punktyrai, tarpusavyje susiliejo tonai. Su tvirta žeme beasocijuojąs švyturys į dailininkių paveikslus įnešė rimties ir statikos, jie tapo mažiau lyriški.
A.Mėčius vienintelis švyturius „apipavidalino“ siurrealistinių fantazijų gyventojais. Toliuose dunksančius statinius (ar piratų lobius?) saugo keistos, magiška juvelyrika pasidabinusių roplių porelės. Arūno pasaka mus gali nukelti į tuos laikus, kuriuos tartum juntąs, žvelgdamas į pasendintus, suskeldėjusius darbus.
E.Malinauskas eksponuoja du skirtingų metų (2003 m. ir 1977 m.) paveikslus. Dabartinis kūrinys labai iliustratyvus. O “ankstyvasis Malinauskas” imponuoja subtiliai struktūriškai klojamais dažais, lokalinėmis atspalvių plokštumomis.
Staigmeną pateikia A.Jusionis, viename darbe į pirmą planą išstūmęs medžių kamienus. Tvarkingi kontūrai, iškilmingos spalvos ir, svarbiausia, daug erdvės. Nebeliko suabstraktintos miesto panoramos atkarpų. Justi, kad Jusionis iš tiesų išėjo už miesto ribų.
V.Pinkevičius šįkart atsisakė pamėgto linijinio pasakojimo ir centrinės kompozicijos. Atsirado vaizdas iš paukščio skrydžio, aktyviau suskamba įstrižainė, asimetrija. Literatūrinė romantika – uostas, žmonės vėjyje, dangų skrodžiančios švyturio juostos – išlieka.
O L.J.Jankus surado tik vieną švyturį ir įkomponavo į puikiai atpažįstamą stambių potėpių tinklą.
Ypatingo prieskonio parodai suteikė A.Čepulinskaitės fotoblokai. Viename autorė surinko savotiškus menininkų autografus – suklijavo jų portretus ant degtukų dėžučių, kitame – aštriu rakursu įamžino kopa ropojančius menininkus laimės žiburio link. Taip fotolanguose atsirado su švyturio simbolika siejama kelionės potekstė.
