T.Vosyliaus objektai: geležinė metafizika
Ignas Kazakevičius
Balandį uostamiestyje tris savaites svečiavosi kauniečio menininko Tado Vosyliaus interaktyvių, kinetinių, garsinių, projekcinių objektų paroda „XYZ – judėjimo galimybės”, o pats autorius savaitę Klaipėdos „Kultūrpolio“ rezidentūroje kūrė interaktyvią, į žmogaus prisilietimą reaguojančią skulptūrą.
Bilda, juda, reaguoja prisilietus
T.Vosyliaus kinetiniai objektai skirti orientuotis visiems pažįstamose koordinatėse. Aukštis, plotis, ilgis… Patį T.Vosylių labiau domina erdvė, laikas ir veiksmas, kuris šiuodu sujungia. Vadinti jo objektus skulptūromis yra sąlygiška. Tik tiek, kiek forma pažymi išreikštos idėjos ribas.
Tado objektai daugiau negu keisti. Iš pažiūros seno nenaudingo metalo krūvos. Kresni, šiek tiek kumptelėję. Kaltos skardos viriniai. Suvirinta vėlgi impresionistiškai, siūlės grubios, tai rangosi kirmėlėmis, tai įtempia skardą, deformuoja ją.
Skulptūros – metabolistinės. Jas galima auginti. Galima nupjauti, nudrėksti gabalą metalo mėsos. Vizualika čia svarbi tiek, kiek ir akustika. Svarbus ir procesas, ir santykis su žiūrovu. Bet koks santykis. Kartais tiesioginis. Darbai bilda, stena, spausdina sąskaitas faktūras ir faksogramas. Reaguoja prisilietus.
O kartais procesas perauga į komunikacinį, leidžiantį pačiam kūriniui gyventi savarankišką gyvenimą, priklausantį tik nuo menininko sugebėjimų elektronizuoti tuos dvasingus monstriukus. Priklauso nuo autoriaus paklaidų, fizikos žinių, nuo srovę atlaikančių laidų varžos. Nuo detalių būklės, senėjimo erozijos. „Kultūrpolyje“ parodos metu perdegė monitorius, sudegė keli „Smegenų“ laidai. Pastatas kelias savaites kvepėjo „metafizika“. Laikinai sugedęs objektas priminė apie save. Tęsė kelionę laiku.
Plečia meno ribas
„Smegenys“ – didelė kvadratinė, pakalinėta ir išsipūtusi dėžė su spyna, durelėmis, langeliu kompiuteryje įkalintam rėkiančio autoriaus portretui, stalčiukas popieriui įdėti, tarpelis – faksogramai išlįsti. Įtampa, ateinanti laidais per izoliatorius. Kaune, Žaliakalnio tarpukiemiuose, dar galima tokių rasti… Kaip ir skardos, besivoliojančios griuvėsiuose. Tai nei junk, nei tikrai kinetinis menas. Veikiau skulptūra, praturtinta 4D. T.y. iliuzija, provokuojančia suvokėją.
Objektai – „gyvo“ daikto, roboto, pusiau veiklios save konstruojančios metalo masės kratiniai. „Infected muschroom“ kūrinio taurėje krintančio lašo ir nuo jo lubose besiskleidžiančių projekcinių ratilų jauki dinamika atrodo paveikesnė už gąsdinantį bildantį agregatą… Jį, pabrėžtinai ekspresyvų, konstruodamas autorius kratėsi konkrečių geometrinių formų ir tūrių. Plėtė meno ribas, medžiagų panaudojimo galimybes, abejojo grynai estetine meno prigimtimi ir vaidmeniu visuomenėje.
T.Vosyliaus kūriniuose susilieja praeitis, dabartis, gamta ir kultūra, realybė ir meninė fantazija. Keistas kūrėjas. Jo diplominio darbo vadovas – skulptorius Robertas Antinis. Jau aiškesnė T.Vosyliaus evoliucija ir neįsipareigojimas konkrečiam stiliui bei objektų, pasmerktų viešoms miesto ir parodinėms erdvėms, kūrimui. O tuo metu jaunieji Lietuvos skulptoriai žiemą dalyvauja ledo skulptūrų čempionatuose, o vasarą kala antkapius…
(Ne) žaidimai su fizika
Parodą papildė Klaipėdoje per kelias dienas sukurtas interaktyvus kūrinys – „Talpykla (ne)išsakytoms mintims ir žodžiams“. Tam tikra aliuzija į kompiuterio, mūsų galvos, perinstaliavimą.
Didelė šiukšlių dėžė prastoms kūrybinėms mintims. Jos vidus kimšte prikimštas tarsi neišsakytų, smegenyse styrančių plieninių minčių strypelių, kurie sugeria ir vienas kitam perduoda garso virpesius. Žiūrovui prisilietus (tik labai labai susikaupus, t.y. iš trečio karto) įmanoma sujudinti jas iš naujo, išgirsti naują ir kūrybišką jų ritmiką, aidą ir gaudimą.
Kaip minėta, menininko objektai nėra apibrėžiami tradicinės skulptūros sąvoka. Jiems tiesiogiai netaikytinos sąvokos „medžiaga“, „tūris“. Geometrija. Figūratyvas. Abstrakcija. Estetikos kanonas. Kas pradžia? Kur išeities taškas? Mechanizmas, jo funkcija ar galutinis rezultatas? Vyksmo laikas. Dvi minutės? Keturios minutės ir 30 sekundžių? O gal vis dėlto rezultatas, kažkokiu būdu privertęs žiūrovą sureaguoti?..
Ir žiūrovas negali nesureaguoti. Pasilenkia, pasižiūrėti – o kas gi čia? O kam čia? Keistas menas, dažnas pasako, žaidimai su fizika.
Verčia svarstyti, kas svarbiau
Įspūdis T.Vosyliaus kūryboje išgaunamas įvairiausiomis priemonėmis: projekcija, aibe elektroninių prietaisų, medžiagiškumo kontrastais ir laiko sąvoka.
Objektus būtina stebėti. Kad ir ypatingas autoriaus naudojamas paviršiaus galimybes. Ar tai būtų vandens ratilai jo objekte – inde, ar supakuotas „lavonas“, reiškiąs „Saugų greitį“.
„Aš tapau reklamos auka ir įsijaučiau į tą posakį „greit važiuosi – lėtai neš“. Ir padariau savo interpretaciją – pats saugiausias greitis esant maiše…“, – juokėsi T.Vosylius.
Autorius pasirinko sunkų kelią. Kurti grynai meninės kategorijos objektus. Jų koncepcija atvirai verčia pasirinkti ir publiką, ir kolegas, ir kritikus, vertinančius objektus. Pasirinkti, kas svarbiau – judesys mene, ar meno judesys? T.y., ar kurdami keliame esminius klausimus? Gal apimame kurią nors socialinę sritį? O jei ne, tai bent jau meninę problematiką galbūt gvildename? Ar tik remiamės tradicijos nulemtomis asociacijomis?..
Į panašius klausimus T.Vosylius atsakė su ironija: „Giliai nenardau, tiesiog mėtau „bulką“ į vandenį ir laukiu, kol žuvys pačios išlįs“.
Jo kūryba nepaliaujamai juda – taigi realiai egzistuoja… Juda šlifuoti ir aprūdiję objektai, vibruoja tarsi atsitiktinai sumaitota metalo skarda, tas trapių virinimo siūlių ir šlifavimo verpetų kontrastas, minkšta, kamerinė, bendraujanti kūrinių faktūra… Toks menas pats pasiruošęs priartėti prie žiūrovo, o ir šis regis neabejingas būdamas šalia visko, kas komunikuoja.
