Tabako fabrikas sužadino klaipėdiečių ambicijas

Nauji vėjai

Tabako fabrikas sužadino klaipėdiečių ambicijas

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Turbūt nė viena iki šiolei įvykusi premjera nesujudino Klaipėdos menuomenės taip, kaip visą rugsėjo mėnesį savaitgaliais vykęs „Rudens sezonas tabako fabrike”. Jo iniciatoriai – Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius bei Teatro ir kino informacijos ir edukacijos, Lietuvos šokio informacijos centrai, Menų spaustuvė Vilniuje.

Tapo masalu

Skeptikai, ko gero, turėjo nusivilti, nes neįprasta erdvė – 11-asis senojo tabako fabriko angaras – tapo viliojančiu masalu ne tik netradiciniais sumanymais besidominčiai publikai, bet ir, regis, gana konservatyviai nusiteikusiam vyresniosios menininkų kartos elitui. Net ir buitiniai nesklandumai – ugniagesių priekaištai dėl priešgaisrinių taisyklių nepaisymo, per finalinę „Tolimą šalį“ sugriuvusios žiūrovų kėdės – nenuslopino itin gyvos, pozityvios klaipėdiečių reakcijos į pirmąjį bandymą iškelti menus iš tradicinių scenos dėžučių į visai tam nepritaikytas gamybines patalpas.

Bandomasis tabako fabriko projektas ne tik įrodė netradicinių erdvių poreikį. Jis atskleidė kitas galimybes, kurias savitai panaudojo visi „Rudens sezono tabako fabrike“ dalyviai. Dauguma spektaklių iki tol rodyti tradicinėse scenose, o perkelti į gamybinę patalpą buvo priversti įsikomponuoti, šiek tiek keistis, varijuoti kitokia erdvės faktūra.

Birutės Marcinkevičiūtės sukurta „Antigonė“ įpratusi prie kaitos. Pasak spektaklio scenografės Jolantos Rimkutės, šis spektaklis nuolat keliauja po pasaulį ir priverstas būti mobilus bei labilus. J.Rimkutę nepaprastai sužavėjo 11-ojo angaro erdvė. Skirtingai nei kiti, ji buvo labai patenkinta angaro aukščiu ir akustika. J.Rimkutės teigimu, specialiai įrengtos patalpos neturi tokio garso kaip gamybinės. „Jeigu ši erdvė būtų išlaikyta panašiems projektams, tikrai pritrauktų žmones iš Vilniaus“, – sakė pašnekovė. Atvykusi spektaklio kūrėjų komanda iš karto pastebėjo nepaprastai įdomią grotuotą sieną, kurios jie ne tik neuždengė, bet ir pasistengė dar labiau pabrėžti baltu audeklu. Taip atsirado unikali videoinstaliacijų vieta. Taip pat itin įspūdingai atrodė nutįsę šešėliai, sukūrę grėsmės efektą.

Bloga akustika

Klaipėdos muzikos centro Pilies teatre statytam ir kamerinėje salėje rodytam A.Vizgirdos režisuotam spektakliui “Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“ šiek tiek trukdė neaprėpiamos angaro erdvės. Aktoriams buvo gana sudėtinga jas užvaldyti. Taip pat sunkiai sekėsi nugalėti nepritaikytą vaidybai patalpos akustiką. Garsiai šnekančių aktorių balsai tiesiog susiliedavo, o ėmus kalbėti tyliau, buvo girdėti tik šnabždesiai. Tačiau ir šis spektaklis naujoje vietoje įgavo naujų spalvų.

Bene daugiausia aistrų sukėlė paskutinysis, G.Varno režisuotas spektaklis „Tolima šalis“. Skandalinga ne tik pati pjesė. Klaipėdoje parodytas spektaklis, ko gero, ilgam įsirėš į aktorių ir režisieriaus atmintį. Neįprasta spektaklio scenografija (beje, šis G.Varno darbas taip pat sukurtas panašioje netradicinėje erdvėje Kaune) reikalavo itin ilgos scenos – tokią Klaipėdoje vargu ar atrastume. Dėl šios priežasties buvo perstatytos žiūrovų kėdės, kurios, vos praėjus dešimčiai minučių nuo spektaklio pradžios, griausmingai girgždėdamos sugriuvo. Tačiau šis incidentas neišgąsdino nei žiūrovų, nei aktorių: po neplanuotos pertraukos spektaklis sėkmingai buvo suvaidintas.

Būtent „Tolima šalis“ įrodo, jog yra tokių reginių, kurie visai netinka tradicinėms scenoms. Ne tik dėl savo neįprastos tematikos. Netradicinės erdvės poreikį diktuoja režisūrinis sprendimas, kuris šiaip jau – labai estetiškas, vizualus, pagrįstas gana tradiciniais teatro kanonais. Šis disonansas ir sukuria meninį efektą, sužadinantį giliai žiūrovo sieloje nugulusias emocijas, iškelia į paviršių neįprastus potyrius.

Turėtų puoselėti

Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas sveikino naujos teatrinės erdvės atsiradimą Klaipėdoje. Jo teigimu, tabako fabrikas – tikrai nėra konkurentas Dramos ar Muzikiniam teatrams. Klaipėdos dramos teatras taip pat ketina eksperimentiniams projektams įsirengti studijėlę. „Savivaldybė turėtų puoselėti tabako fabriko idėją“, – sakė G.Pranckūnas.

KLASCO vystymo direktorius Benediktas Petrauskas taip pat lankėsi tabako fabriko renginiuose. Jam teko pamatyti „Arabišką naktį“ ir „Tolimą šalį“. „Klaipėdai“ sakė, jog naujoji tabako fabriko idėja jam labai patinka ir, kiek leis galimybės, ją palaikys. Pašnekovas įsitikinęs, jog Klaipėdoje tikrai nėra kitos tokios salės, kurioje būtų galima rodyti panašius spektaklius kaip „Tolima šalis“.

„Tolimoje šalyje“ vaidinusiai aktorei Aurelijai Tamulytei taip pat labai patiko tabako fabriko erdvė. „Egzotiška vieta, įspūdingas angaro „lankas“. Tačiau akustika prasta, garsas nevalingai kyla į viršų. Teko specialiai prieš spektaklį treniruotis, ieškant optimaliausio garso stiprumo“, – sakė aktorė. Jos teigimu, ir Vilniuje, ir Kaune netradicinės erdvės labai populiarios. Tai tarsi savotiškas trenažas aktoriams. Spektakliai visai kitaip suskamba, daugiau galimybių eksperimentuoti.

Garbės reikalas

Nuolat kultūros renginiuose besilankantis Klaipėdos regioninio parko direkcijos darbuotojas, ekologas ir fotografas Erlandas Paplauskis, paklaustas apie „Rudens sezoną tabako fabrike“ ir šios netradicinės erdvės ateitį, sakė:

– Galiu atvirai ir neanonimiškai pranešti, jog, man grįžus po studijų į Klaipėdą, ištiko kultūrinis šokas. Klaipėdos dramos teatras Vilniuje gyvenusiam žmogui po Koršunovo, Tumino ir Nekrošiaus atrodo žemiau agitbrigados lygio. Pažiūrėjęs tris spektaklius, į ketvirtą nebepajėgiau nueiti. Susidarė įspūdis, jog režisieriai Klaipėdos dramos teatre turėjo ypatingą talentą su ypač gabiais aktoriais padaryti tragiškai žemo lygio spektaklius. Tačiau atvažiavo iš Vilniaus A.Giniotis ir pastatė puikų spektaklį „Ožys“… Dėl kultūrinio bado daugelį inteligentijos žmonių traukė bėgti iš Klaipėdos. Tačiau pastarieji metai ženkliai pagerino situaciją. Be aukšto lygio teatralų – A.Mažono ir B.Šarkos, atsirado tabako fabrikas su savo meno projektais. Tai išsigelbėjimas iš provincialaus miesto dvasios.

– Čia buvo parodyti tikrai aukšto meninio lygio spektakliai, mačiau įdomių šokio projektų. Tiesiog matyti, kaip tabako fabrike, o ne oficiozinėje ir formalioje Dramos teatro erdvėje gimsta meninis vyksmas. Nemanau, jog Dramos teatrą reikia uždaryti. Tegul jis varo savo „popsuchą“, lengvas komedijėles ir buitines drameles, – to reikia daliai visuomenės. Nemažai žmonių pavargę po darbų galvoti ar spręsti egzistencines problemas. Tačiau kiekvieno miesto garbės reikalas turėti kuo daugiau tikro meno erdvių, kur gimsta netipiški, visiškai nauji meno projektai. Klaipėdos miesto savivaldybė, leidusi atsirasti „Rudens sezonui tabako fabrike“, žengė didelį žingsnį į priekį, kurdama gyvo miesto aurą.

Pranoko lūkesčius

Viena „Rudens sezono tabako fabrike“ atsiradimo iniciatorių Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė sakė, jog projekto tikslas buvo sukurti naują kultūrinę erdvę mieste, Anot jos, tokią erdvę, kuri būtų kiek kitokia, negu jau esančios kultūros institucijos, – netradicinėje vietoje, industrinėje patalpoje. Tuo pačiu norima sudaryti sąlygas kūrybai, kuri šiek tiek „išsimuša“ iš klasikinio teatro, šokio, muzikos rėmų. “Kartu su vilniečiais sumanyto „Rudens sezono tabako fabrike” vienas tikslų buvo pasitikrinti save. Ar išties ši erdvė bus tinkama? Ar tai, ką mes sugalvojome, iš tikrųjų yra reikalinga?“ Kitas tikslas – suaktyvinti miesto kultūrinį gyvenimą. Paprastai rugsėjis būna vangus kultūrine prasme. Manau, jog saulėto rugsėjo užpildymas “Rudens sezonu tabako fabrike” Klaipėdai tikrai įsimins. Džiugu, kad mums ne tik pavyko pasiekti minėtus tikslus. Projektas pranoko lūkesčius. Nesitikėjau, kad bus toks didžiulis susidomėjimas, kad suplūs tiek daug žmonių. Galvojom, jog ateis vienas kitas, nevaikštantis į Klaipėdos dramos teatrą. Tačiau pamatėme, jog atėjo net tokie žmonės, kurie lankosi Dramos ir Muzikiniame teatruose“,- pasakojo N.Laužikienė. Jos teigimu, šis projektas į paviršių iškėlė visiškai naujus veidus. Nors bilietai kainavo nemažai – 10-15 Lt, į visus spektaklius susirinkdavo pilnutėlė salė. Pasiteisino ir gana intensyvus renginių grafikas.

Priklausys nuo visų

„Vykstant „Rudens sezonui tabako fabrike“, gavome labai daug kūrybinių pasiūlymų. Netgi buvo priekaištų, kodėl tai daro vilniečiai, kodėl negali daryti vietiniai. Niekas to nedraudė ir iki šiolei, informacija buvo paskleista plačiai. Tik uostamiesčio menininkams vis pritrūksta drąsos. Tačiau, kai žmonės pamato, jog galima daug ką daryti ne tik sostinėje, bet ir čia, užsidega. Taigi šis projektas sužadino ir vietinių menininkų drąsą bei kūrybines ambicijas“, – džiaugėsi Kultūros skyriaus vedėja.

Jos teigimu, miesto valdžios reakcija buvo gana palanki. N.Laužikienė supranta, kad dėl šio objekto yra rungiamasi: ar Tabako fabriką pelningai parduoti, ar nepelningai atiduoti kultūrai? Ji teigia suvokianti, jog kultūriniai argumentai kur kas silpnesni už ekonominius. Pasibaigus projektui, meras pasakė: vystykite savo idėją, jūs turite įrodyti, kad ji verta dėmesio.

„Tabako fabriko likimas priklausys ne tik nuo manęs vienos. Jis priklausys nuo tų klaipėdiečių, kuriems rūpi turėti naują kultūrinę erdvę mieste. Jeigu klaipėdiečių kūrybinei bendruomenei išties šios patalpos reikalingos, ji turi aktyviau išsakyti norą apie tokios erdvės būtinybę mieste“, – sakė N.Laužikienė.

by admin