Naujos erdvės
Tabako fabrike užriaumojo dinozauras (1)
Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ
Praėjusiais metais pirmą kartą surengtas „Rudens sezonas tabako fabrike“ Klaipėdai nukrito tarsi iš dangaus. Funkcionierių kabinetuose, akademinėse salėse, prestižiniuose klubuose užrakinta uostamiesčio kultūra jau buvo ištroškusi alternatyvios injekcijos, kuri šiek tiek sudrumstų stovintį vandenį. Šį rudenį tabako fabrikas vėl atgijo.
Rengia klaipėdiečiai
Tuomet pirmą žingsnį į senąjį tabako fabriką žengę vilniečiai gal kiek užgavo čiabuvių kultūrininkų ambicijas. Sveikai. Mat po pirmojo „Rudens sezono tabako fabrike“, net ir neatgimus senajai „Prieplaukai“, „Gliuknamiui“ ir kitoms kadaise uostamiestyje populiarioms alternatyvioms erdvėms, kuriose kadaise virė tikrai intensyvus meninis gyvenimas, kai kas pasikeitė. Jau vasarą į Laivų remonto įmonės teritoriją „atsikraustė“ modernaus meno festivalis SEAS, pasigirdo kalbų, kad apleistuose miesto pastatuose vyksta neformalūs renginiai. Taigi užaugo nauja alternatyviosios kultūros karta, nors ir senieji vilkai dar kupini nerealizuotų idėjų ir neuždusinti visuotinio “popsėjimo”.
Šiemet „Rudens sezono tabako fabrike“ organizatoriai – Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyrius ir Dramos teatras. Programą kuruoti ėmėsi žinomas uostamiesčio meno ir kultūros vadybininkas Ovidijus Petkevičius. Pirmieji sezono renginiai jau įvyko rugsėjo 17 ir 18 dienomis. Tai buvo tarsi savotiškas įvadas į kitus pasirodymus ir kartu prisiminimas tų „žiauriai gražių“ laikų, kai niekam per daug nerūpėjo, kad griūvantis pastatas stovi brangioje senamiesčio žemėje. Šiandien situacija paradoksali: „Rudens sezonas tabako fabrike“ vyksta žinant, kad kitais metais jo gali nebūti. Puota mirštančioje erdvėje.
Žvilgsnis į praeitį
Pirmasis – atidarymo vakaras „Visa tai, kas gražu, – žiauriai gražu!“ – nostalgiškas žvilgsnis į praeitį su ženklu „būti“. Šiandien vis sunkiau suvokti, kaip galima gyventi be intensyvaus vyksmo, tik ramiai esant gražioje negyvenamoje erdvėje, kur vieninteliai gyvybės ženklai – tyliai praslenkantis apsaugininkas ir ant žemės krintančių, niekieno nerenkamų obuolių bumpsėjimas…
KU MF Režisūros katedros pirmojo kurso studentų (vadovas doc. Gediminas Šimkus) projektas „Procesai. Fobijos“ privertė pamatyti tabako fabriko kieme stovinčius bežadžius, pilkus objektus, už kurių akys šiaip neužkliūva. Skambant grėsmingai muzikai, dezinfekcijos kostiumais apsirengę būsimieji režisieriai vaikštinėjo po seniai nepjautą žolę tarsi ko ieškodami, tarsi ką naikindami. Pasirodymas vyko natūralioje scenografijoje, į jį netikėtai buvo įtraukti ir būreliais stoviniuojantys žiūrovai.
Rado lobį
Benas Šarka negali bet kaip. Net ir, regis, jau pakankamai ištyrinėtoje erdvėje jis sugeba rasti lobį. Šįkart tai buvo pridusęs, dar nuo sovietmečio dvasios neišsivadėjęs bunkeris, kuriame žvakėmis, veidrodžiu, Gintaro Grajausko eilėmis ir savais ritualais sukūrė intymią, kažką viduje suvirpinančią atmosferą. Bunkerio paslaptį – jo kvadratinę ramybę – galėjo įminti tik nuolat tokiose vietose ką nors veikiantis žmogus. Benas žino, kas ir kur suskamba. Jis žino ir kita: kalbėdamas tikrus, išjaustus dalykus, net ir dusdamas, prarydamas žodžius, priversti juos išgirsti. Tokia tyla, tarsi gertume „arbatą“ iš briaunuotos stiklinės ne už Džimį Hendriksą, Džoną Lenoną, o ką tik mirusį labai artimą žmogų. Tas gyvybės siūlas – smilkstantis ir akyse užgęstantis kažkur palubėje – priverčia susimąstyti apie šio buvimo trapumą. Ir kas geriau – lėtas ramus smilkimas ar audringas, bet trumpas ugnies (gyvybės) šuolis nuo žemės iki palubės?
Grojant grupei iš Vilniaus „Ir visa, kas gražu, yra gražu“, kažkas džiugiai sukliko: prisikėlė dinozauras! Tas grįžimas atgal labai malonus, nors ir sudega akimirksniu kaip siūlas Beno „bunkeryje“…
Muzika iš po žemės
Dar vienas grįžimas – šįkart jau į tikslų laiką, 1980 metus, laukė kitą dieną, rugsėjo 18-ąją, renginyje „Fanierkė-Stroikė-Prieplauka-Indigo-Dada“. Kultinės klubinės kultūros antologija, su įvairių kartų didžėjais.
Pasak šio renginio sumanytojo Henriko Žižio, būtent 1980 m. vadinamoje „fanierkėje“, kur tuomet vedė diskotekas H.Žižys – DJ Chenra, Algis Didžiulis – DJ Komissaras, vėliau – „stroikėje“, kur dirbo Arūnas Urbonavičius – DJ Hansas ir užgimė „didžėjinis andergraundas“. Ten buvo grojama tikra muzika iš po žemės. Nors, kaip ir dabar, anuomet taip pat netrūko visokio “popso”.
Tačiau „fanierkės“ didžėjai labiau vertino netradicinę muziką su visokiausiais teatralizuotais pasirodymais. Anot H.Žižio, anuomet diskotekose buvo daugiau įvairovės. Dabar diskoteka – tai didžėjas su kompaktinėmis plokštelėmis.
Nuspalvino projektą
Buvo labai populiaru perdirbti popdainas. Pavyzdžiui, populiarios „Anties“ dainos tekstą „užvilkdavo“ ant visai kitos muzikos. Arba žinomai „Gazebo“ dainai „I like Shopen“ buvo parašytas labai ironiškas tekstas. Šiuos du kultinius „gabalus“, atliekamus A. Didžiulio, buvo galima išgirsti antrajame „Rudens sezono tabako fabrike“ renginyje.
H.Žižys ne tik smagiai „nuspalvino“ tabako fabriko angaro erdvę, bet ir sukūrė kitų papildomų efektų – kad šokėjai nenuobodžiautų. Viename ekrane buvo rodomos žymių uostamiesčio fotografų – Algio Darongausko, jau mirusių Raimundo Urbono ir Valdo Bagdonavičiaus – nuotraukos iš „fanierkėje“ vykusių koncertų, diskotekų. Kitame ekrane buvo galima išvysti anų laikų dokumentinius videokadrus ir pirmuosius klipus.
Kitas „Rudens sezono tabako fabrike“ renginys – spalio 2 dieną 18 val. B.Srbljanovič „Šeimyninės istorijos“. Režisierius Rimas Tuminas (Vilniaus valstybinis mažasis teatras).
