Naujos erdvės
Tabako fabrike užriaumojo dinozauras (II)
Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ
„Stepių karalius Lyras“ – paskutinis visą mėnesį trukusio projekto „Rudens sezonas tabako fabrike“ renginys, po kurio liūdnai užsivėrė girgždantys senojo tabako fabriko vartai. Už jų liko nemažas būrys žmonių, kurie tabako fabriko angare jautėsi saugūs. Ne tik todėl, kad jame nuolat budėjo saugos tarnybos darbuotojai ir gaisrininkai. Keistos erdvės traukia keistus. Pasibaigus „Rudens sezonui tabako fabrike“ jie vėl liko benamiai. Galbūt – metams, galbūt – visam laikui…
Taikosi prie vietos
Žvelgiant į mieste vykstančių savaitgalinių kultūrinių susibūrimų kontekstą, „Rudens sezonas tabako fabrike“ – kiek netipiškas renginys. Visų pirma dėl pačios idėjos – brautis į neapšildomas, seniai žmonių nemačiusias patalpas, rodyti jose ne visai tradicinius dalykus. Menininkus čia traukia ne tik vietos egzotika, dar nesunaikintos industrinės praeities pėdsakai. Vieta tampa bene svarbiausiu joje vykstančio renginio akcentu, suteikiančiu atitinkamų spalvų ir galimybių transformuotis tiems, kurie sugeba ją prisijaukinti. Atlikėjai (aktoriai) taikosi prie erdvės, o ne atvirkščiai. Juk paprastai teatro ar koncertų salė dekoruojama, keičiama pagal tų, kurie į ją ateina, skonį ir poreikius.
Puoselėja tradicijas
Nors ir labai gaila, tačiau „Rudens sezonas tabako fabrike“, be vasaros pabaigoje Giruliuose vadinamuosiuose „dzotuose“ vykstančio poetų sambūrio „Placdarmas“, – vienintelis šiokias tokias tradicijas turintis tokio pobūdžio renginys Klaipėdoje. Jame daug erdvės eksperimentams ir laisvam, stereotipų nesukaustytam mąstymui. Tačiau baugu taisyklių ir biurokratinių suvaržymų besi-laikantiems funkcionieriams bei saugiose dramos teatrų dėžutėse nuo permainų vėjų užsidariusiems vadinamiesiems profesionalams. Beje, „Rudens sezoną“ jie akivaizdžiai ignoravo. Spektakliuose nepasirodė ir oficialusis renginių tabako fabrike kuratorius – Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas, prieš tai spaudos konferencijoje išliaupsinęs naujų erdvių reikšmę lavinant miestelėnų teatrinę savimonę…
Reikalauja atvirumo
Tabako fabriko angaras, kuriame įvyko trys akcijų pobūdžio renginiai („Visa tai, kas gražu, – žiauriai gražu!“, kultinės klubinės kultūros antologija „Faniera-Stroikė-Prieplauka-Indigo-Dada“ ir konceptualaus karaokė vakarėlis su Daniumi Kesminu (Australija) ir trys spektakliai, nėra labai patogus. Dėl išgaubtumo ir industriniams pastatams būdingų specifinių dalykų čia ypatinga akustika. Ir pernai, ir šiemet tai patvirtino angare vaidinę aktoriai. Didžiulėje erdvėje lengva pasimesti ir gana sunku rasti kontaktą su žiūrovu. Erdvės energetika iš aktorių reikalauja ypatingo atvirumo, čia neįmanoma „prisidengti“ tradiciniais aktoriniais triukais ar vaidyba „puse kojos“. Kiekvienas disonansas pernelyg žeidžia. Tačiau užsimezgęs dvasinis ryšys su žiūrovais pažeria tikrų teatrinio meno perlų, sukuria orą virpinančią atmosferą.
Egzaminą išlaikė
Taip nutiko Rimo Tumino režisuotame spektaklyje B.Srbljanovič „Šeimyninės istorijos“, kuriame vaidino keturios jaunos šio režisieriaus kurso aktorės. Spektaklis sukrėtė, nors jame nebuvo žiaurumą deklaruojančių natūralistinių scenų. Jaunos aktorės vaikiškus žaidimus žaidė karo nuojauta persmelktos realybės fone, kuriame žaidimas ir tikrovė – vienas šalia kito.
Sužavėtas tabako fabriko erdve, „Šeimyninių istorijų“ režisierius R.Tuminas neslėpė, kad nesugebėjo angaro visiškai „apgyvendinti“ spektakliu. Kelias valandas intensyviai repetavęs, kai kurias scenas jis pritaikė būtent tabako fabriko erdvei. Išnaudojo vartus, grotas, kadaise krautuvams privažiuoti skirtą pakylą ir kita. Režisierius pripažino, kad šis spektaklis tabako fabrike „Šeimyninių istorijų“ aktorėms buvo labai rimtas egzaminas, kurį jos išlaikė puikiai.
Žaidė teatrą
Tačiau tabako fabriko dvasia ne kiekvieną spektaklį linkusi priimti išskėstomis rankomis. Galbūt teisus R.Tuminas, teigęs, kad tokiose netradicinėse teatrinėse vietose turi būtinai suveikti atviram teatrui būdingi principai: intymus kontaktas su žiūrovu, žvelgimas tiesiai į vienas kito gelmes, draudimas atsukti nugarą ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.
Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „Žiurkiagalviai“ gal būtų labiau tikęs tradicinei scenos dėžutei, nors, keista, buvo kurtas būtent kitokiai erdvei, Vilniaus „Menų spaustuvei“. Žinoma, pjesė apie kitoniškumą – intriguojanti. Asociacijomis žaižaruojantys dialogai galėtų jaudinti, tačiau šiame spektaklyje jie kažkodėl nuskamba deklaratyviai. Žmones su žiurkių galvomis vaidinantys aktoriai – statiški ir gana nespalvingi, be perstojo transliuojantys žiūrovui literatūrinį tekstą. Žiūrovai juokiasi, tačiau ryšys nesimezga. Visi žaidžia teatrą. Taip ir norėtųsi diagnozuoti: teatro nėra. Tik vienpusis primetimas, kurį žiūrovai priima, nes neturi kitos išeities.
Pavertė instaliacija
Paskutinysis spektaklis „Stepių karalius Lyras“ – taip pat jauno režisieriaus A. Jankevičiaus projektas. Galbūt teatromanai bus ir kitos nuomonės, tačiau jis labiau artimas tabako fabriko angaro dvasiai. Man regis, netradicinei erdvei labai svarbu, kad spektaklio žanras nėra tiksliai apibrėžtas. „Stepių karalius Lyras“ – tai dramos, plastikos ir šokio teatro sintezė. Jame daug dinamikos, kuri netradicinėje erdvėje žiūrovą veikia kur kas labiau negu tegul ir giliausios filosofijos prikimšta literatūra.
Nors lietuvių kilmės australo D.Kesmino pasirodymą kai kurie klaipėdiečiai jau turėjo progos stebėti prieš mėnesį Klaipėdos dailės parodų rūmuose (tiesa, tuomet šis menininkas pasirodė su savo grupe „The Histrionics“), kita, ne tokia sterili erdvė šiek tiek pakoregavo ir šį projektą. Tabu nesuvaržyta D.Kesmino asmenybė bendraujant su angaro publika tiesiog išsiskleidė. Tai buvo ne šiaip dainavimas (Danius savo koncertus vadina paskaitomis), o familiarus, bičiuliškas pokalbis, kurio visaverčiu dalyviu galėjo tapti bet kas. Net ir daugeliui kultūros renginių lankytojų alergiją keliantis keistuolis Gena…
Galima būtų be gėdos sugiedoti odę klaipėdiečiui Benui Šarkai, be kurio aktyvaus dalyvavimo ir subtilių korekcijų „Rudens sezonas tabako fabrike“ tikrai nebūtų toks spalvingas. „Tekstai nedega“,- sušuko garsusis atrakcionistas ir talkindamas ironiškai idėjų vagimi save vadinančiam Daniui skaidrėse švytinčius dainų tekstus pavertė instaliacija…
Bandymas pažinti
Ar pakanka mėnesio ištyrinėti nežinomai žemei? Fragmentiškai dirstelėti – taip. Dėl finansinių, biurokratinių, laiko, ugniagesių apribojimų šiandien mūsų mieste neįmanoma atspindėti realios šiuolaikinių menų panoramos. „Rudens sezonas tabako fabrike“ – tik bandymas tai padaryti. Pažinti tai, kas šalia: seną fabriką su jo tabaku kvepiančia istorija, keistus mūsų miesto piliečius, kasdieną vaikščiojančius tomis pačiomis gatvėmis (su jais „tabako dienomis“ nejučia užsimezgė slaptas giminystės ryšys); meno reiškinius, kuriuos sunku įsprausti į visiems patogius rėmelius. Bet menas ir neturi būti patogus, antraip rizikuoja tapti fasadiniu, pudruojančiu kasdienybės skaudulius, raminančiu ir verčiančiu susitaikyti. Kaip koks snaudžiantis dinozauras jis turi teisę staiga pabusti pačiu nepatogiausiu laiku ir netikėtai užriaumoti brangiausioje miesto žemėje…
