„Tadas Blinda. Pradžia“ – taukuota špyga auksinėj subinėj
Nepraėjus nė savaitei po premjeros „Tadas Blinda. Pradžia“ tapo žiūrimiausiu lietuvišku filmu Lietuvoje, surinko daugiau nei 2 mln. litų ir jau mėnesį puikuojasi kino topų viršūnėse. Bet ar jis to vertas? Nagi, pasižiūrėkime…
Aivaras Dočkus
Suviliojo reklaminis „treileris“
1861-ieji. Baudžiavos panaikinimą apraizgiusios politinės intrigos atokiame Žemaitijos kaime netikėtai virsta kautynėmis. Jas įžiebė jaunas intrigantas, iš Sankt Peterburgo atsiųstas caro kariuomenės karininkas Janekas. Veiksmų sūkuryje atsitiktinai atsidūrusiam Tadui tenka atsisveikinti su nerūpestinga kasdienybe ir prisiimti atsakomybę iš pradžių už savo, o vėliau ir už kitų – draugų bei mylimų žmonių – gyvybes. Mėgindamas suvokti savo vietą žiaurioje tikrovėje, Tadas atranda vertybes, dėl kurių verta gyventi ir mirti.
Šlovė amžinoji filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ pristačiusio reklaminio „treilerio“ kūrėjams! Jie puikiai išmano patrauklios apgavystės amatą. Planai. Frazės. Užrašai. Poveikis tobulai apskaičiuotas sekundės tikslumu. Prieš mus – pirmasis Lietuvos kino istorijoje „blokbasteris“. Dinamiškai besivystantis istorinis nuotykių epas. Lietuviškasis Holivudas.
Suviliotos meistriškai suregzto dviejų minučių filmuko, minios šturmavo kino teatrus. Pasipylė pagyros, ovacijos, teigiamos anotacijos ir žiūrimumo rekordai. Publika tebeplūsta iki šiol, susidomėjimas neatslūgsta, kritikų plunksnos nedrįsta naujojo „Blindos“ autoriams padaryti net mažiausio įdrėskimo. Santūriausi pasisakymai maždaug tokie – „reikia vertinti kaip lietuvišką filmą“. Atsiprašau, aš tokio vertinimo nesuprantu. Be to, teko skaityti, jog kūrėjai taikę į Holivudą. Reklaminio „treilerio“ kūrėjai amerikiečiai ten pataikė. Paties filmo – ne. Jų Holivudas – geriausiu atveju… Amerika pirtyje.
Pirmoji „Tado Blindos. Pradžios“ scena beveik išmuša iš kėdės balno. Tempas, į veiksmą perkelianti kamera, dramatiški įvykiai. Skendimas ne visai įtikinamas, bet įžanginiam „užsikabinimui“ jėgos pakanka. Tai tiek Holivudo. Toliau filmas kaip sniego gniužulas didėdamas ritasi žemyn. Ir sustoja kažkur itališko kostiuminio televizijos serialo zonoje. Kai kur labai arti telenovelės.
Scenarijus
Sykį Woody’s Allenas šnipštelėjo į ausį aktoriui Jonathanui Rhysui Meyersui: „96 procentai filmų buvo nesėkmingi dar iki filmavimo darbų pradžios. Jie paprasčiausiai neturėjo geros istorijos“. Sunku ginčytis.
Pagiriamųjų straipsnių puslapiuose šmėstelėjo, kad Jono Banio scenarijus vokiečiams nekėlė įtarimų, esą atitinka visus dramaturgijos komerciniam kinui kriterijus. Hmm… Tai gal jie skaitė pro rožinius melodramų akinius? Tuomet tikra tiesa. Nes istorinių nuotykių ten gal keli lapai. Užtat dvaro ir lovos intrigėlių sočiai. Kaip ir „agitbrigadų“ bei lietuviškų televizijos serialų „bajeriukų“. Su lenkams per ausis tvojančiu humoru žymiai geriau, o ir į nūdienos aktualijas pataikyta kaip pirštu į akį.
Tačiau pokštų ir dramatizmo santykis neatlaiko pusiausvyros. Komiškumas stipriai pakiša koją, kai norisi išgyventi dėl herojų. Neaišku, kas rimta ir kas juokais. Kodėl Snegiriovas ir Muravjovas turėtų kelti grėsmę, juk jie abu – natūralūs klounai.
Lemtinga klaida – pagrindinis herojus. Holivude šioje vietoje visuomet įbedami stipriausi atramos taškai. Jei netiki herojumi, netiki ir filmo idėja. Be šių dviejų faktorių juostos variklis neužsiveda. Tadas Blinda – nei šioks, nei toks. Visur netyčia. Beveik kaip Ostinas Pauersas. Turėjo būti lūžio taškas – iš vėjo pamušalo į sukilėlių vadą. Tas taškas peršoktas lyg kas būtų puslapius išplėšęs. Žiūrėk, jau ir didvyris. Nes dar reikia parodyti Edmundo ir Konstancijos romanėlį. Kam jis čia – man neišsprendžiama lygtis. Ir šiaip Blinda – be jokios priešistorės, neaišku, nei kas, nei iš kur, nei kodėl. Gal tiesiai iš tvenkinio išniro. Personažas, pagrįstas išankstiniu tikėjimu. Bet už tokį nesinori kumščių gniaužti ir kautis. O ir tų kautynių – špyga taukuota. Nėra tiek kovos scenų, kiek reikia pirštų špygai sulenkti.
Apskritai filmo scenos kažkokios padrikos, nelimpa viena prie kitos, palaida epizodų bala. O pabaiga – „antiscenarijaus“ pavyzdys. Telenoveliška meilės prisiminimų mozaika vietoj privalomų gaudynių ir žūtbūtinio mūšio.
Dialogai maždaug tvarkingi, tačiau poetiniai – patriotiniai pliūptelėjimai atrodo kaip dirbtiniai implantai. Sena lietuviško kino bėda. Tai, kas turi būti išreikšta veiksmu ar sugrota aktorių meistriškumo stygomis, pasakoma deklaratyviais šūkiais.
Aktoriai
Solidžiausius vaidmenis sukūrė mūsų „old school-o“ arba „senosios gvardijos“ kariai – Donatas Banionis ir Antanas Šurna. Šis pajuto magišką improvizacijos galią ir surengė asmeninį Snegiriovo šou. Jis gali iš sėdimosios traukyti kulkas kokį pusvalandį – nuobodu nebus. Ir be pervaidinimų – įtikinamai. Tiesa, abiejų asų rusiškoje tartyje prasiveržia lietuviškas akcentėlis, bet jį užgožia personažų tikroviškumas.
Kas kita – ausį rėžiantis Tatjanos Liutajevos akcentas. Scenos iš karto „papjautos“. Žiūrovai persijungia į seklių režimą. Pasipila svarstymai – Konstancija yra rusų kilmės ar aktorė pralaimi kovą su lietuvių kalba? Vis dėlto ne akcentas čia didžiausia silpnybė. Tatjana vaidina teatrališkai. Tiksliau, ji net nebando nieko kurti, neįtikinamai beria scenarijaus eilutes ir tiek. Neįsijautė į vaidmenį ir iškeliavo į mėgėjų teatro gastroles.
O štai Dainius Kazlauskas į Edmundo charakterį šoka trimis kojomis. Reklaminis filmukas piršo mintį, jog tai bus vienas įdomiausių personažų. Blogiukai juk visada daug spalvingesni ir gilesni už geruosius. Deja, tos „trys kojos“ pakišo Dainiui koją. Režisierius nepasaugojo, ir aktorius smarkiai „perspaudė“. Vėl pojūtis – kaip teatre. Kazlauskas sklaidosi po sceną, nors prieš jį daug jautresnis sutvėrimas negu žiūrovas paskutinėje teatro salės eilėje. Kamera. Edmundo ir Konstancijos mylavimosi scenos – olimpinė dirbtinumo viršūnė.
Kitas aktorinis nusivylimas – Mykolas Vildžiūnas. Jo Janekas – viena pagrindinių filmo ašių. O jis pilkas ir neįdomus. Nors įkūnija puikybę, valdžios ir keršto troškimą. Tuščia abstrakcija be charakterio.
Kaip ir Agnė Ditkovskytė. Vienintelė vertybė – ji didvyriškai susilaiko nuo pervaidinimo. Tiesiog nieko nevaidina – graži moteris gražiai pastovi ekrane. Tarp jos herojės ir Tado Blindos cheminės reakcijos neįvyksta. Tiesą pasakius, tarp jų išvis nėra ryšio. Neišauga ta meilė, o ir scenų jos vystymui per mažai. Žiūrovams liepta priimti meilės faktą ir taškas.
Tadas Blinda – Mantas Jankavičius. Daug diskusijų. Daug prieštaringų nuomonių. Bet kažkaip dar iš to genialiai apgaulingo reklaminio filmuko buvo aišku, kad Blindos nebus. Pamatysime M.Jankavičių, kuris yra… M.Jankavičius. Pirmiausia – ne tas tipažas. Ne veltui Holivude tokiems istoriniams filmams aktoriai atrinkinėjami iš šimtų kandidatų, ir ne žvaigždės statusas, o kartais net ne talentas nulemia galutinį sprendimą.
Negali sakyti, kad Mantas nesistengia. Jis nežino, koks turi būti ir kas jame turi dėtis. Todėl blaškosi ir nieko neapčiuopęs grįžta į save. Scenarijus nesukuria tvirto stuburo, o režisierius nenukreipia tinkama linkme. Keista, bet Mantas idealiai susitvarko su Blindos poezijos skaitymų Kristinai scena. Herojiškai kapanojasi nesąmoningame epizode, kai ištrūkęs iš kilpos patiria „holivudinį“ laisvės priepuolį. Paskęsta tik King Kongo pozoje ant kalno riaumodamas: „Auksinė subinė!“. Vienas idiotiškiausių filmo momentų.
Riaumok neriaumojęs, Tado Blindos nėra. Bet yra kitas herojus – Jokūbo Bareikio Motiejus. Užtikrintas. Motyvuotas. Kuomet vyriškai auklėja Blindą, nesuabejoji nė vienu žodžiu, nė vienu smūgiu. Kartais ekrane pasirodantis Jokūbas sukuria įsimintiną charakterį.
Režisūra
Už operatoriaus Ramūno Greičiaus neprasto darbo režisieriui Donatui Ulvydui pasislėpti nepavyksta. Susidaro įspūdis, jog ką aktoriai susikūrė, tai ir turėjo. O tokiame filme „tikiu – netikiu“ faktorius daugiausia priklauso nuo aktorių. Teatrališki daugelio jų išgyvenimai sukelia makabrišką juoką.
Nepaisant kelių kameros skrydžių Lietuvos peizažais, planų gilumos ir platumos trūksta. Krinta į akis, jog veiksmas plėtojasi ribotoje teritorijoje. Kvapą gniaužiančių vaizdų nėra.
Epizodų grandinė sudėliota chaotiškai. Šykščios kautynių scenos bejėgiškai nuobodžios. Dvikovos vienas prieš vieną – neišraiškingos. O tas Blindos pabėgimas pelkėse… Be logikos, fantazijos ir įtraukimo į veiksmą. Kaip ir kaimiečių sukilimo scena. Keliolika absoliučiai taikių bėdžių su deglais – koks motyvas į juos šaudyti? Toks jausmas – kad tik greičiau nufilmuoti. Nepanaudota nepaprastai tinkama vieta Tado vidiniam persilaužimui. Pamenate, kaip jis laidoja draugą? Filmavimas iš toli. Paveikslėlis gražus, bet Blindos sielograužos nematyti. O juk čia svarbiausia, kas užkasama ir atkasama personažo viduje. Bet lengviau paleisti virkdančią dainą. Prašoksime – nereikės Manto kankinti.
Taip ir visa juosta šuoliuoja kaip žirgas, ne, koks čia žirgas, kuinas. Be Blindos balne. O kur tas išreklamuotas svieto lyginimas ir žadėtieji istoriniai nuotykiai? Atmerkit man akis, nes regėjau kažkokias neįtikinamas plikbajorių aistras. Nei meno, nei pramogos. Banalybės ir žiovulys. Apie alaus reklamą neverta net užsiminti. Koks ten reklamuojamas alus, toks ir filmas.
Kita vertus, jei publika ploja, ko gero, šiandien jai tiek ir tereikia. Mano užuojauta publikai. Jos užuojauta man.
Naujas filmas
Pavadinimas: „Tadas Blinda. Pradžia“.
Šalis: Lietuva.
Premjera: 2011 m. rugsėjo 23 d.
Žanras: nuotykiai.
Trukmė: 110 min.
Režisierius: Donatas Ulvydas.
Prodiuseris: Žilvinas Naujokas.
Scenarijaus autorius: Jonas Banys.
Operatorius: Ramūnas Greičius.
Aktoriai: Mantas Jankavičius, Agnė Ditkovskytė, Dainius Kazlauskas, Antanas Šurna, Donatas Banionis, Mykolas Vildžiūnas, Jokūbas Bareikis, Tatjana Liutajeva, Vidas Petkevičius, Andrius Kaniava.
Dialogai: lietuvių, rusų kalbomis.
Amžiaus cenzas: T.
