Tadas Žvirinskis
Vaiduoklio meilė
Taip: yra mieste Gedimino
Toks kiemelis, kuriam gyveni,
Tarp šešių kitataučių kaimynų
Tu viena su senu šunimi.
Vis viena. Tikrai nieks nežino
Kaip tau liūdna ir tuščia širdy,
Kaip kas rytą kava ir du blynai
Tau apkarto. Kaimynai girti
Vakare ateis aplankyti,
Bet išeis įsižeidę gan greit:
Jie vis tikis „užlaužti mergytę“,
Jie nežino: tau šito nereik.
Vėl diena, naktis. Ir vėl rytas.
Ir kava, ir vienatvė – perpus.
Laukia Meistras savos Margaritos,
O tu lauki, ko niekad nebus.
Taip. Yra mieste Trijų Kryžių
Toks kiemelis, kuriam gyveni,
Pas tave aš kasdieną sugrįšiu,
Pasivertęs senu šunimi.
Pavasario kalbėjimas
Pavasario kalbėjimas suprantamas
Net nebyliui, žiema susižavėjusiam,
Upokšnių šnabždesys šviesos mirgėjimais
Akis kutens. O visas šitas gamtinis
Žalių sprogimų ir žydrynės perversmas
Svaigins net blaivininką, susilaikantį
Nuo to, kas jam atrodytų tik laikinas
Chaoso viešpatavimas, bet permes jam
Per kaklą porą „kojų“, tartum šaliką,
Žilvitis liaunas, it jauna padykėlė,
Ir blaivininkas ims gyvent Velykomis,
Pamiršęs laukuose liūdnumą paliktą.
Pavasario kalbėjimas suprantamas,
Purienų, pempių ir varnėnų nešamas,
Saldžia sula pro beržo tošį lašantis,
Toks paprastas: „Gyvenimas – gyventinas!“
Pašnekesiai
Vilnelės pakrantėje
Mano varganas stiklo karolių prekeivi,
Nebereikia tavęs šioj šaly, nebereikia.
Paskubėki į Nojaus sukiužusį laivą,
Pundzių Bronius Puntuką – it duoną – ten raiko.
Šaltas rūškanas rytas ateina į miestą
Ir Vilnelė (žiūrėk tik!) pavirsta į Letą…
Tavo stiklo karoliai panoro iškviesti
Dvasią Bekešo. Ar neaistringai mylėta
Ten po tuopom aukštom, pasiklojus tik skrandą?
Ir čionai? Kur taip juodalksniai draugiškai moja?
Žiū: virš kryžių trijų juodas angelas skrenda,
Su maža lentele, o joje – „Nėr rytojaus“.
Apie dangaus sferų sukimąsi
Pagalvojau: užginta nuo šiol
Riešutaut su tamsos kunigaikščiu –
Pas Koperniką kortom lošiau
Ir Burgundijos vyną išlaisčiau
Ant keistuolio slaptų brėžinių;
Lošėm kvailį, palaimoj aptingę…
Mikalojus tetroško žymiu
Būti čia ir dabar. Paslaptingai
Jis šypsojos ir merkė akim
Nors žaidimas bylojo ką kita:
Laikas obuolį rojaus nuskint,
Nes sfera jau dangaus išdarkyta.
Pažadėjau: tu būsi žymus
Ir bebaimis lazdynų rinkėjas.
Keisis adresas Dievo: „Dangus…“
O toliau?.. Tik – dėmė susiliejus.
Raisto stabmeldystė
Angies akis – plyšelis į Visatą,
Kurioj lig šiol Andaja karaliauja,
Gorgoniškas jos veidas – žalio kraujo.
Ir nejučia šaltukas net nukrato:
Atodūsiai tyloj? Ar balų dujos?
Blyški švieselė… Pelkėj išganyta –
Vėlė skenduolio pasitinka rytą?
Nebežinau, nes gailiais aš apdujęs,
Vaivorų prisirinkęs, abejoju:
Ar ten Patrimpas akmenėlius mėto?
Žaltys juslus, angies užėmęs vietą,
Namopi grįžt it senas draugas moja.
Pavasario ornitologija
Jaunuoliui pavasariui kalasi pūkas panosėj,
Tad pempės pleputės nerimsta: „Tai dyvai, tai dyvai!“
O varnas – senolių senolis – sausai tik sukosti
Ir džiaugias slapčia, kad jau šimtą pavasarių gyvas.
Žydrynę dangaus vyturys sparneliu pamatuoja –
Net rodos, kad mãža erdvės virš pilkųjų dirvonų,
Palydi šiltai gervių trikampį žvilgsnis artojo,
Ir slepia nukaršus žiema savo šaltą geluonį.
Jaunuoliui pavasariui pokštaut ir dūkti teknieti,
Kartu su varnėnais gerklingais per šonus padaužant,
Iškūlęs upelio ir ežero stiklą pavietėj
Išjudina paukštį besparnį tas žalias padauža!
Ateities įžvalga
tavo vakaras palšas
it jautis kaimyno
mano rytas raudonas
tartum kraujas nakties
kai nuskęs tavo balsas
arbatoje kmynų
girtos Siksto Madonos
į svečius pasikvies
ten nedrąsiai bėgioja
viltis nemirtinga
pasiklydusi šelmė
tarp medelių trijų
aš nebūsiu herojus
labai reikalingas
nekaltybei išgelbėt
nuo drakonų žiaurių
tyliai gersim arbatą
ir būsim aptingę
tyliai gulsim į lovą
kai drakonai užsnūs
ir išrasime ratą
išrasime lingę
šioj nakty susikovę
nes geriau nebebus
Atsisveikinant su kaimu
Vaikystės nuotrupa – saulėtas rytas,
Senoliai uosiai – vieškelio sargai,
Dar… žiedlapis, voratinklin įkritęs,
Ir jausmas toks – lyg jau kažką baigei,
Ko pats pradėti niekad neišdrįstum:
Per silpnas ir per varganas esi.
Saulėtas rytas – nuotrupa vaikystės,
O vakaro… nebesulauks visi.
Ak, Viešpatie, tie vakarai – nuobodūs,
Kai kokliai šildė vaikiškus pečius,
Ir rausdavo nuo pletkų it aguonos
Kaimynės, prisiprašę į svečius.
Nebėr kaimynių. Ištuštėjo namas.
Tik abrozdėliai žvelgia patylom.
Aš čia trumpam. Jaučiuosi vėlei savas.
Kelionė prasidėjo. Tad – namo!
ŠMC ir jo apylinkės
Menas menui menu atmokės
Už skriaudas antrarūšės bohemos,
Prieš pasaulį kariaujant po vieną
Dėl baltesnės duonelės riekės.
Baltos eilės, veideliai balti,
Baltadantis šypsnys Antikristo
Pasivys, kaip žemai besiristum,
Paskandinęs viltis nevilty.
– – – –
Tebūnie tai tik aidas senovės –
Keistas žvilgsnis, stambi kupiūra,
Malonumai, kur meilės nėra,
Ir šypsnys nejaunos sugulovės.
Pavasario fuga
Uoski pavasarį, uosk,
Jis čia pat, netoli, pasislėpęs –
Tarp pilkosios žiemos lygiavos,
Debesingoje Dievo palėpėj.
Greitai gyvybė užgros,
Vėjui ledo vargonus palietus,
Kris didinga kariauna tamsos,
Ją apverks tik pavasario lietūs.
Senis laukan iššlubuos,
Ir sugrieš jam da capo al fine –
Žalią fugą sprogimais beržuos
Begalinė dangaus patalynė.
„Narutis“,
šv. Sebastijono
metamorfozės
Aš guluos į tave
Kaip į patalus
Iš švelniausiojo
Šiltojo pūko,
Man nereikia kalbėti,
Nes vakaras –
Iškalbus, o naktis –
Ta padūkėlė –
Pašnibždės tau į ausį
Taip tyliai,
Kad girdės tiktai
Angelas sargas,
Gal išgirsi širdim?
Tave myliu,
Gal suprasi?
Taip myli tik kartą.
Aš guluos į tave
Kaip į patalus
Ir darau tai,
Nekęsdamas ryto,
Nes žinau, kad nubusiu
Tau svetimas,
Abejingu žvilgsniu
Suvarpytas.
