Tai, kas yra

Peter Milčák

Slovakų poetas ir leidėjas Peteris Milčakas gimė 1966 metais Levočoje. 1989 metais išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Vežimas prieš žiemą“ (Záprah pred zimou). 1991 metais įkūrė leidyklą „Modry Peter“, kurioje leidžia slovakų poeziją. Sudarė ir išleido šiuolaikinės slovakų poezijos antologijas anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Šiuo metu Varšuvos universitete dėsto slovakų kalbą ir literatūrą.

Tai, kas yra

Iš to, kas

yra, į tai,

kas atrodo kaip

tai, kas yra.

Iš to, ką lengvai

nuneš bet koks vėjas,

iš paukščio esmės, giedojimo,

į tai, kas jį

daro nepakeliamai

sunkų,

į plunksnas.

Tai, ko nėra,

daro mane

laisvą ir laimingą,

žiauri išmonė,

netykanti

savo progos.

Ožiukas

Šulinio gylį

nustato žvaigždė

virš jo

o dugną

liepsnojančios žolės

o mane

purvinas ožiukas

nepaliaujamai atrajojantis

savo mė,

kad šitaip

taptų tikrove.

Nežinia

Nežinia, ar priderama

aistra,

su kuria gėlė

išeina į nebūtį,

nematomas pėdsakas,

kurį palieka

ore

lėtas ilgas kritimas

ant plastmasinės gėlėtos staltiesės,

vaškinis veidas, ant kurio

byra jo paties

dulkės.

Nežinia, kas priderama,

kas guli ant nejudamo

stalo, kuris

niekada niekam

neapsisprendė.

Grūdelis

Miežio grūdelis,

atmintyje lietus ir vėjas.

Kliedesys

šiltame paukščio

pilvelyje.

Gilybė grumsto,

ant kurio

nusklendė

žvirblio plunksnelė.

Giedrą dieną

Sylvijai Plath

Alsuoju propanbutanu,

bet mano rega aštresnė

nei kada nors anksčiau.

Mano viduriais lyg

paslaptis

plauko žuvis.

Nesuvokdama savęs,

negebėdama kalbėti

už save.

Esu tik viena

iš galimybių

įgyvendinta giedrą dieną

su laukinių aguonų vaizdiniu

galutinai

uždarytu vyzdžiuose.

Jums

Vemdamas naktį

galvoju apie tuos, kurie miega

namuose, apie šunį,

susirangiusį

po laiptais kambaryje,

ir visiškai nejučiomis

apie triumfuojantį pavasarį.

Kai paskui pabundu,

žolė jau atlieka

savo tylią fotosintezę,

įsimetu į krepšį duonos,

susirandu akinius

ir ryžtingai

žengiu į rytą,

nelauktai pasirengęs.

Honey Well

Tai, kas pavadinta, nėra

tai, dėl ko buvo

pavadinta, bet

sutartis tebegalioja,

nes bevardystė

baisesnė už

prakeiksmą, nebūtis

būtyje, nes

bevardystė yra

amžinybė, kuri

niekam, visiškai niekam

nerūpi.

Miegas

Kai naktį sninga, dangus

yra grūdėtas ekranas.

Šaltis tikrina, kas

dar gyva, nors jis pats

čia tik iš malonės.

Išsilaisvinęs kankorėžis krenta

svaiginamai ilgai vieninteliu

keliu link žemės, kuri

kaskart vis artesnė.

Tiksliai pagal instrukciją

pakraštyje atsimerkia strazdo

akis, bet jos judesį

paslepia didžiulė snaigė.

Sustingusi lapė pusnyje

veltui ieško išėjimo.

Sniegas šildo kiekvieną,

kas savo noru

atgulė žiemos miego.

Kaip

Kaip priimti menkimo

dovaną ir dar stebėti

žolę, kaip ji abejingai

kartojasi, kaip išpirkti nesaistomą

džiaugsmą iš rankų vyro, kuris tolsta

pats nuo savęs, kaip stoti

nesvyruojant prie paruošų linijos,

kuri tėra tik atspindys minties,

sveikinančios niekybę, nuolat netikėtai

esančią šalia, nubėgančią pagaugais,

kurią vieną akimirką tenka apkabinti,

priglausti,

suvystyti į šiltą apklotą ir toliau įnirtingai

svarstyti, kaip.

Raštas

Vis dažniau tylėti.

Maitinti krosnį mirusiųjų

tekstais, kreiptis

gestais, baltais

sniego pelenais.

Siųsti

dūmų signalus,

skiemenuoti

iš nendrių.

Pavymais tekstui

ryti

vandenį.

Iškvėpti

dar sykį,

maitinti krosnį.

Nebūtis turi

kitokį

raštą.

Veidas

broliui

Baltas mėnesienos veidas

lyg naujagimio dantys.

Putotas mėnesienos veidas

lyg jūros seilės.

Gelsvas mėnesienos veidas

lyg ryto šlapimas.

Melsvas mėnesienos veidas

lyg oda po lazdos smūgio.

Raudonas mėnesienos veidas

lyg tyliai bliaunančio aukojamo

avino kraujas.

Juodas mėnesienos veidas

lyg pragaro prieangio smalos.

Nekaltas mėnesienos veidas

lyg mūsų veidas,

Kai man šnibždi apie nuodėmę.

iš slovakų kalbos vertė Vytas Dekšnys

by admin