„Tangodisea” pasėjo autentikos ilgesį
Sceniškai nugludinta, akademiškai stilizuota Argentinos šokio teatro odisėja atitiko šou standartus, bet stokojo natūralumo ir savitumo
Violeta Milvydienė
Tango įdomus ne vien savo istorijos (atsiradimo, raidos) faktais, – jis iki šiol stebina populiarumu, naujų stilių įvairove. Teatras iš Argentinos balandžio 4-ąją klaipėdiečiams pristatė savitą šokių odisėją.
Susipažinkime – „priemiesčio kūdikis”
Tango – vieno seniausių ir populiariausių pramoginių porinių šokių – istorija plėtojosi šimtmečiais. Tiesa, apie pačią šokio kilmę vieningos nuomonės nėra – žinoma, kad XV a. jį šoko Ispanijos maurai, XVI a. – Afrikos vergai Pietų Amerikoje, paskui perėmė čigonai. Šis šokis vadintas „priemiesčio kūdikiu”, mat buvo madingas tarp imigrantų – prekeivių, uostų darbininkų, sutenerių, prostitučių.
XVIII a. tango jau buvo masiškai šokamas Brazilijoje, Kuboje, Meksikoje, Urugvajuje, Andalūzijoje. Argentinietiškasis jo variantas XIX a. viduryje išpopuliarėjo kaip erotinis šokis tarp Buenos Airių žemesniųjų klasių atstovų ir greitai paplito Argentinos smuklėse.
XX a. pradžioje tango įvairiais pavidalais pasiekė ir Europą –pirmiausia įžengė į Paryžių (maždaug 1910 m.), kiek vėliau „užkariavo” Londoną, paskui tapo pokylių šokiu, madingu salonuose ir kavinėse. 1912-aisiais šis šokis atkeliavo į Vokietiją ir Rusiją, o Lietuvoje paplito 1930-aisiais (argentinietiškasis – tik 1999 metais, šio stiliaus propaguotojui Eduardui Gimenesui įkūrus Tango akademiją Vilniuje).
1922–1929 metais Londone vykusiose pramoginių šokių konferencijose bandyta kanonizuoti tango techniką ir teoriją, tuomet šokis buvo įtrauktas ir į europietiškų (standarto) sportinių šokių konkursų programą.
Vadinamoji tango ,,aukso era” truko iki penktojo XX a. dešimtmečio.
Populiarus ir savitas
Su įvairiais šokio variantais mūsų publika galėjo susipažinti žiūrėdama TV laidas – šokio konkursų „dešimtukus”. Jo parodijomis, „tangais”, anot vieno komisijos nario, jau persisotinome, stebėdami „Jurijaus Smorigino šokio mokyklą. Aistringus šokius”.
Šiuo metu gyvuoja gausybė tango stilių, plečiasi jų pritaikymo galimybės. Vienoks jis šokamas varžybose, kitoks – koncertinėse programose, dar įvairesnis atliekamas moderniuose baletuose, šiuolaikinio šokio spektakliuose. Tango elementai gausiai naudojami meninės gimnastikos, dailiojo čiuožimo ir net sinchroninio plaukimo pasirodymuose.
Neįtikėtinas populiarumas! Štai Buenos Airėse, Argentinos sostinėje, tango gerbėjų lėšomis pastatytas paminklas šiai muzikos ir šokio krypčiai (oficialiai atidengtas 2007-ųjų lapkritį).
Sujungė įvairius stilius
Nors Argentinos trupės, besiskelbiančios skambiu teatro pavadinimu, koncertas įvardijamas kaip spektaklis „Tangodisea”, nei savo forma, nei turiniu jo neprimena.
Argentiniečių pasirodyme nėra vientisos siužetinės linijos, sujungiančios šokėjų ir muzikantų numerius. Tiesiog parodytos atskiros, nesusietos jokia dramaturgija kompozicijos. Visos jos skirtingos pagal pristatomą šokio stilių, sukurtą leksiką, įvaldytą atlikimo techniką bei pateikimo formą.
Trumpesnės ar ilgesnės, tradicinės ar savitos istorijos pasakojimuose dominuoja bendras bruožas – vyrauja tango stilius.
Tiesa, antrojoje dalyje netikėtai išvydome modernaus, džiaz-baleto fragmentus, stebėjome sambos, mambos, salsos ir net disko stilių samplaiką.
Choreografija – ne kartą matyta
Kalbant apie argentinietiškąjį tango, kuriam tradiciškai būdingas glaudus kontaktas poroje (t.y. stiprus apsikabinimas ir viršutinių kūno dalių lietimasis), reikia pastebėti – jis čia neišlaikytas – susikabinama per tam tikrą atstumą. Originalumu padvelkė kostiumuotų, skrybėlėtų vyrų („mačo”?) ir jaunų gatvės vaikinų „kūnų kalbos” kova, neperdėta energija pulsavo moters su keturiais partneriais šokis.
Poroje atliekami charakteringi vikrūs kojų judesiai, vinguriuojantys merginų spyriai, įvairūs pakėlimai ir permetimai – triukai, labiausiai žavintys publiką, – taip pat šiuolaikiška, tačiau ne kartą matyta choreografija. Tad buklete pateikta informacija, jog kolektyvo solistės, spektaklio „autorės” stilistika itin nauja, ne visai atitinka tikrovę.
Suglumino ir kiti pernelyg liaupsinantys teiginiai, pavyzdžiui: „…šiuo metu Mora Godoy yra geriausia argentinietiško tango choreografė ir šokėja pasaulyje” arba „pati tango karalienė – jausminga, egzotiška, netgi dieviška, nepalyginama, nepamirštama ir netgi erotiška…”. Prisipažinsiu – jos nepastebėjau ir iš kitų neišskyriau, kol pasirodymo pabaigoje pati neatkreipė į save žiūrovų dėmesio.
Vyrai – emocingi, merginos – santūrios
Išties keista, kad šokėjos (be išimties) nedemonstravo atviresnių emocijų (aistros, meilės, kančios), kaip esame įpratę matyti, manyti ar rodyti, demonstruojant svetimus lietuviškam mentalitetui charakterius. Galbūt toji santūri Argentinos merginų mimika, rimtis veiduose, kartais minimaliai, gana paviršutiniškai reiškiami jausmai, visur vienoda maniera – vidinės elegancijos požymis?
Beje, nors pradžioje vadintas „nevyrišku”, „dekadentišku”, „nebūdingu Argentinai”, dabar argentinietiškas tango laikomas itin vyrišku šokiu ir apibūdinamas kaip vyro, kovojančio už savo bei savo moters garbę, drąsos ir ryžto išraiška. Taigi šokėjams – jokių priekaištų, bet apie merginų „slepiamą” ekspresiją gali susidaryti nevienareikšmė nuomonė.
Trūko „karšto” temperamento
Argentiniečių trupės pasirodyme akivaizdžiai juntama klasikinio šokio mokyklos parengimo įtaka, tačiau modern jazz balet kompozicijos, manyčiau, „iškrito” iš konteksto – neatrodė įtaigiai ar prasmingai, – jos neišbaigtos ir tinkamai neatliktos.
Taip pat nepamatėme sambai būdingų itin raiškių klubų judesių, spyruokliavimo, judrumo. Ypač trūko šokio dinamikos, temperamento, tos nežabotos aistros ir energijos, kurią maniau karštųjų kraštų tautoje esant.
Berods dauguma žiūrovų „gavo” minėtą informaciją, deja, man ji pasirodė „užkoduota“.
Imponavo tango šokis ir muzika
Tenka pripažinti – penkios šios trupės poros tango šoko neįtikėtinai lengvai, atrodė, be ypatingų pastangų atlikdamos sudėtingus judesius, akimirksniu keisdamos figūras, kartais ir partnerius tarpusavyje.
Jei nebūtume matę mūsų puikiosios „Žuvėdros” programų, profesionaliai jos atliekamų Lotynų Amerikos ritmų, garsaus „Todes” džiaz-baleto spektaklių, gal tuomet argentiniečių pasirodymo visuma labiau žavėtų, jaudintų?
Šiuosyk labiausiai imponavo keturių muzikantų (smuikas, kontrabosas, bandonija ir fortepijonas) „gyvai“ grojama pačių sukurta muzika. Tiesa, kartais ji buvo derinama su fonograma skambančiais įrašais – ,,naujojo tango” stiliaus pradininko A.Piazzolla’os, Francisko Canaro, kitais populiariais, miuzikliniais kūriniais.
Ir vis dėlto norėjosi pamatyti autentiškesnį šokį – ne tokį sceniškai nugludintą, akademiškai stilizuotą, o svarbiausia, ne taip akivaizdžiai tarnaujantį šou programos dėsniams. Kita vertus, juk plačiajai publikai kaip tik tokio (įvairaus, spalvingo, egzotiško) reginio ir reikia?..
