Tapyba – gyvenimas

Tapyba – gyvenimas

Juozas Vosylius

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose balandžio 4–28 d. veikia prieš metus mirusio iškilaus Klaipėdos ir Lietuvos menininko, tapytojo ir pedagogo Vido Pinkevičiaus (1949–2012) kūrybos ekspozicija „Tapyba – gyvenimas“, pristatanti tik mažą šio kūrėjo išskirtinai gausios ir brandžios kūrybos dalį.

Tai pagarbus nusilenkimas ir padėka jam už gyvenimo atkaklią ir prasmingą ištikimybę pašaukimui, menininko misijai.

Parodoje pristatoma maždaug 130 V.Pinkevičiaus tapybos darbų. Retrospektyva apžvelgia autoriaus kūrybą nuo pirmųjų paveikslų iki paskutinio, kurio jis nespėjo užbaigti, eksponuojamo ant molberto ekspozicijos centre. Akcentuojamas brandžiausias – giliausias, daugiasluoksnis, švytintis – V.Pinkevičiaus kūrybos laikotarpis, apimantis 1985–1998 metus.

…40 metų kiekvieną rytą maždaug tuo pačiu laiku Klaipėdos centrine gatve matėme einantį aukštoką, tiesų, rimtą, kažkaip ypatingai susikaupusį vyrą, lyg vedamą jam vienam žinomo labai svarbaus ir rūpimo tikslo. Žinojom – tai Vidas. V.Pinkevičius eina į dirbtuvę. Eina nejausdamas žiemos šalčio, vasaros karščio, vėjo, sniego ar lietaus; eina neskirdamas šiokiadienio nuo šventadienio, skubiai kilsteli ranką sutiktam pažįstamajam, lyg prašydamas netrukdyti mintyse jau pradėtam darbui, skubiai suka per kiemą prie durų ir dingsta…

Tai V.Pinkevičius – dirbtuvės kalinys, tapybos apsėstas atsiskyrėlis, gyvenimo asketas, kūrybos maniakas ir misionierius. Žmogus – mįslė ir legenda, kūrėjas, stulbinęs darbštumu ir ištikimybe pašaukimui, ir dabar žavintis piešinio raiška, spalvos ir potėpio jėga. Žmogus, 1968-aisiais paėmęs pieštuką ir teptuką ir 43 metus be pertraukos fiksavęs temų, vaizdų, motyvų ir siužetų srautą…

Dailininkas, panašus į viduramžių alchemiką savo celėje, kūrybos perimtas, tapybos pakerėtas, ištirpęs savo misijoje ir pašaukime, atkakliai virė ir virė dienų, mėnesių ir metų, žiemų ir vasarų, šviesos ir tamsos, džiaugsmo, liūdesio ir įtampos, spalvų ir linijų stebuklingą eliksyrą. Keitė ir perkeitė kasdienybės šviną į kūrybos auksą.

Ypatingo ryškumo, gausumo ir turinio kūryba tarsi paslėpė paties kūrėjo viešą gyvenimą, beveik nematomą ir negirdimą, skurdų ypatingų įvykių, garsių likimo viražų ar sensacijų. Akis ir ranka, atliepdama vidinį šaukimą, visą gyvenimą vos spėjusi paskui nesibaigiančią išgyvenimų gausybę laikų kaitoje, beveik nepaliko vietos ir dėmesio kasdienybei.

Žinome, kad gimė 1949 m. lapkričio 9 d. Šiaulių rajono Gruzdžių miestelyje, ten mokėsi, 1968 m. įstojo į tuometį Vilniaus dailės institutą, kur studijavo freską pas prof. Sofiją Veiverytę. 1973 m. jį baigė ir atvažiavo į Klaipėdą. Tai beveik ir viskas. Tiesa, tarnavo tarybinėje armijoje, bet ten jau buvo dailininkas. Parsivežė nuostabių piešinių ir temų kūrybai. Grįžęs su grafike Felicija Kačenauskaite sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Vido, vėliau tapusio puikiu vargonininku ir pedagogu, pradėjo dirbti Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, dabar Adomo Brako vardu vadinamoje ir ten dirbo iki mirties pernai balandį. Viskas.

Viskas? Biografijos faktais – taip. Bet visi, kas buvo jo dirbtuvėje, sukrėsti ir apstulbę matė – čia jo visas gyvenimas, čia jo biografija, jo dienos ir naktys, mėnesiai ir metai. Čia jo galva, rankos ir širdis čia – tarp tūkstančių prasmingų, ryškių, spalvomis žėrinčių tapybos drobių, dešimčių tūkstančių meistriškų puikios plastikos ir gilaus turinio piešinių. Kūrinių, pripildžiusių beveik visą jo dirbtuvės erdvę ir tarytumei įelektrinusių orą. Iš čia išėjo bene pusšimtis personalinių kūrybos parodų, daugybė kūrinių pasiekė muziejus, galerijas, privačius namus ir toliau gyvena savo tylų, turiningą gyvenimą…

Artimieji liudija, kad Vido ranka, dailininkui jau esant priešmirtinės komos būsenos, ore dar „piešė“ tik jam ir Dievui matomą paveikslą…

Lenkiamės tau, Vidai, ir dėkojame už tavo gyvenimo pavyzdį ir kūrybos užmojį.

by admin