Tapybiniai R.Marčiaus ieškojimai

Tapybiniai R.Marčiaus ieškojimai

Goda Giedraitytė

Prieš dvejus metus Klaipėdos publikai prisistatęs su Irako vaikų portretų serija „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“ ir iškart įvertintas kaip perspektyvus tapytojas, personalinėje parodoje „Spalvoti sapnai“ Rolandas Marčius pasuko nauju – kūrybinio eksperimento – keliu, kurį galėtume apibūdinti scenos menams būdingu terminu „work in progress“.

Vienija mėlyna spalva

Naujausi, jau Lietuvoje sukurti tapybos darbai, ir vėl buvo eksponuojami Baroti galerijoje, tik šįkart vieningą ekspozicijos paklotę keičia siužetinių linijų įvairovė, vienijama galbūt vien mėlynos spalvos sodrumo.

Čia ir iki maksimumo išdidinti gamtos elementai (orchidėjų žiedai, paukščio sparnai), ir vandens motyvai (plaukikas, irkluotojai, jūra), ir rentgeno efektai, ir jau pažįstamas kūrybinis braižas portretų serijoje.

Stipriausiai R.Marčiaus tapytojo talentas atsiskleidžia pastarųjų dviejų grupių darbuose. Gal todėl, kad joms abiem būdingas siekis kuo giliau pažvelgti į žmogaus vidų, tik vienu atveju (portretas) – į sielos gelmes, o kitu (rentgenas) – į fiziologinę mūsų būtį.

Geras portretistas

Kaip geras portretistas R.Marčius atsiskleidė jau pirmojoje parodoje ir autoportretų cikle, eksponuotame netradicinėje parduotuvių vitrinų erdvėje. Intriguoja pats autoriaus požiūris į portretą.

Tai nėra tiksli portretuojamojo fotofiksacija ar interpretacinis vaizdinys, nes menininkas nesiekia įamžinti asmens atvaizdo. R.Marčiaus tapomas veidas yra tarsi siužetinis elementas, net savarankiškas personažas, aktyviai veikiantis drobės paviršiuje: tapytojas jį vaizduoja netikėčiausiais rakursais, paskandina plaukų garbanose, spaudinėja, krapšto, per jį atskleidžia karo skausmą ar kitus išgyvenimus.

Šią portreto pajautos liniją autorius tęsia ir naujausioje parodoje. Grafiškas piešinio braižas, spalvinė monochromija, „skanūs“ dažų nubėgimai, atektoniška kompozicija tampa priemonėmis byloti apie asmens kasdienybę, buitį, jausmus. Vienintelis priekaištas (arba pasiūlymas) – portretams trūksta didesnio formato. Manyčiau, jog suteikus atvaizdui didesnį, net sąmoningai nepriimtiną mastelį, jis darytų gerokai didesnį emocinį poveikį žiūrovui. Nepaisant to, inovatyvi klasikinio tapybos žanro adaptacija R.Marčiui akivaizdžiai sekasi.

Rentgeno estetika

Kaip ir visiškai nauja tendencija – į tapybą perkelti chirurgiškai apnuoginančią rentgeno estetiką.

Kūnas šiuo atveju menininkui įdomus ne dėl savo išorinio grožio, taip garbinto klasikinių epochų kūrėjų, bet dėl anatominio, fiziologinio vidinės ertmės tikroviškumo. Ekspresyvu, atvira, gilu ir emociškai paveiku. Galima drąsiai teigti, jog ši tema – tikras atradimas, todėl siūlyčiau autoriui kuriam laikui ties juo apsistoti. Nors parodoje buvo vos pora šia stilistika atliktų darbų, galima tik žavėtis, kaip meniškai subtiliai R.Marčius žvelgia gilyn, po žmogaus oda. Sugebama išlaikyti takoskyrą tarp anatominio realizmo ir tapybinio malonumo, spalviškai sodriai sultingo kūno vidaus nuogumo.

Akivaizdu, kad autoriaus pasirinktas parodos – kaip eksperimentinės įvairovės – formatas šiuo atveju pasiteisino, išryškindamas geriausias R.Marčiaus tapybos puses: stiprią piešinio liniją, gilią kolorito pajautą bei siužetų, narstančių žmogiškosios prigimties (tiek dvasinės, tiek fizinės) verpetus, naratyvą. Prie visų šių dėmenų pridėjus formato kriterijų, tikiu, netrukus sulauksime dar vienos R.Marčiaus ekspozicinės formulės „Under my skin“.

Vizitinė kortelė

Rolandas Marčius gimė ir užaugo Klaipėdoje.

1993 m. baigė Klaipėdos E.Balsio menų gimnaziją.

1994–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje.

1998–2009 m. gyveno ir dirbo JAV.

Tapytojo darbai rodyti Niujorko, Čikagos, Memfio (JAV) galerijose.

2008 m. po ilgų užsienyje praleistų metų Baroti galerijoje Klaipėdoje surengė savo pirmąją parodą Lietuvoje „Nemarūs marūs, marūs nemarūs…“, kurioje eksponavo Irako kare nukentėjusių vaikų portretus.

by admin