Tapybos ir skulptūros sąskambiai
Kristina Jokubavičienė
“Parko galerijoje“ iki rugpjūčio 1-osios dar galima pamatyti klaipėdiečių dailininkų Klaudijaus Pūdymo skulptūrų ir Dalios Kirkutienės tapybos parodą.
 |
| D.Kirkutienės paveikslai „Žuvis“ ir „Moteris ir miestas“. |
Dvelkia archaika
Ryškūs, dekoratyvūs Dalios paveikslai gražiai dera greta subtilių atspalvių Klaudijaus skulptūrų iš medžio, bronzos ir akmens. Nors tai visai skirtingos dailės sritys, įdėmus parodos lankytojas atras nemažai sąsajų tarp abiejų autorių kūrinių.
K. Pūdymo skulptūrose vyrauja antropomorfiniai motyvai. Dažniausiai tai moteris, visa figūra arba fragmentai, įkūnijanti įvairius tipažus: fatališką moterį, viliokę (“Eglė”, “Pienė”), moterį įkvėpėją (“Mūza”), moterį genties pramotę (“Totemas”). Tai personažai, nepajutę civilizacijos dulkių, labai artimi natūraliam, pirminiam pasauliui.
Tuo tarpu ne viename D. Kirkutienės paveiksle moters figūros apybraižos taip pat iškyla kaip subtili užuomina į gamtos formas. Egzotiškasis pradas, keliantis asociacijas apie tolimas tautas, gyvenančias pirmapradžio gyvenimo ritmu, akivaizdus K.Pūdymo “Toteme”, “Nakties duete” ir labai prasmingai susijęs su D. Kirkutienės kompozicija “Pietų Afrikos tekstilės motyvais”.
Galima teigti, kad visa paroda turi šiek tiek archaikos dvelksmo.
Dėlioja lyg mozaiką
Pirmiausia tai derėtų pasakyti apie D.Kirkutienės paveikslus, kuriuos ji dėlioja tarsi senovišką mozaiką – tvarkingais kvadratiniais potėpiais. Atskiras spalvinis kvadratėlis jungiamas į visumą, kuri staiga praranda statiką, ir paveikslo paviršius pradeda banguoti tarsi lengvas tinklas, tekstilinė struktūra, už kurios ryškėja kitas matmuo, antras sluoksnis (“Žuvis”, “Ieva”). Susidaro įspūdis, kad prieš mūsų akis dvi nesisiejančios tarpusavyje plokštumos, lengvai banguojančios, kupinos lėto judėjimo, virpesių.
Spalvinis puantilistinių potėpių gradavimas – nuo stipraus, sodraus tono iki lengvo, veik pastelinio – sustiprina iliuzoriškumą. Autorės tapybinės stilistikos universalumą patvirtina tokiu pat principu dekoruota trijų dalių širma.
Statika + dinamika
Su D. Kirkutienės tapybine “Ieva” susišaukia K. Pūdymo “Eglė” – statiška, kaip styga įtempta moters figūra tarsi atnašavimui pakeltose rankose laikanti žaltį. O gal tai charizminė Kleopatra su savo mirties ženklu, gyvate, ar universalus amžinojo moteriškumo simbolis?
Greta “Eglės” statikos, ypač ekspresyviai atrodo “Pienė”, kurios kūnas skleidžia judesio bangas visomis kryptimis.
Statika ir dinamika yra daugelio K. Pūdymo skulptūrų išeities taškas. Ertmės, kiaurymės suteikia kūriniams žaismės, ekspresijos.
Dirbdamas su medžiu, autorius ypač subtiliai atskleidžia medžiagos grožį, akcentuoja tekstūrą, įveda faktūrinius elementus: tonuoja, glotniai šlifuoja, palieka grubius įrėžimus. Bronzos ir akmens dermėse metalo faktūriškumas, paviršiaus plastika kontrastuoja su glotniu akmens paviršiumi.
Visada labai svarbus K. Pūdymo skulptūrų komponentas – spalva. Vyrauja dažniausiai natūralūs arba artimi jiems tonai.
Paroda palieka ramios pusiausvyros įspūdį: ryškios D. Kirkutienės paveikslų spalvos neužgožia pajūrio, dykumos, vakaro prieblandos atspalvių kupinos K. Pūdymo plastikos.
