Tapytojas A.Taurinskas: atgal į ateitį
Iki penktadienio uostamiesčio Rūtų galerijoje veikia Algirdo Taurinsko tapybos paroda, kurioje autorius pristato naujausius paveikslus – visos nemažo formato 14 drobių nutapytos pačioje 2010-ųjų pradžioje.
Kristina Jokubavičienė
Su įkvėpimo aura
Nors menas ne olimpiada, toks produktyvumas ir darbų kokybė byloja apie puikią profesinę formą ir dvasios ramybę.
Kiekvienas, iš tikro ne toks jau retas (per pastaruosius trejus metus – trys parodos) susitikimas su A.Taurinsko tapyba yra jaudinantis konkrečios kūrėjo kelio atkarpos atsivėrimas. Šiuokart 14 drobių skleidė geros tapybos ir įkvėpimo aurą – tai leidžia tikėtis, kad ne tik metų pradžia dailininkui bus sėkminga.
Pastaraisiais metais parodose matėme įvairių žanrų A.Taurinsko paveikslus: peizažus, portretus, natiurmortus. Peizažas – gamtos ar miesto – įprastas jo kūryboje, kaip ir portretai. Gal labiausiai stebino gėlių natiurmortų tarpsnis, nulemtas matyt ne tiek susižavėjimo šiuo žanru, kiek nuo paties menininko nepriklausančių aplinkybių.
Permąsto pamėgtus motyvus
Šiais metais A.Taurinskas tapo peizažus ir netikėtai grįžta prie savo kūrybos pradinių pozicijų. Tai išties įdomus posūkis, atsigręžimas į jau prieš keturis dešimtmečius jo kūryboje neabejotinais favoritais buvusius motyvus – pajūrį, pievų, miškų, miestų vaizdus.
Ir jei iš pirmo žvilgsnio motyvų traktavimas gali pasirodyti lyg ir matytas, vis dėlto tai nėra pasikartojimas. Visi peizažai, net keli senamiesčio vaizdai, ryškiausiai prikeliantys atmintyje aštuntojo dešimtmečio A.Taurinsko paveikslus, yra brandaus menininko parafrazės savosios kūrybos temomis, pokalbis su pačiu savimi apie spalvų, potėpių, nuotaikų, emocijų dermes ir disonansus.
Paveikslai pasižymi metų metais puoselėta tapybos kultūra ir dideliu amato išmanymu, juose akivaizdus tęstinumas to, kas paprastai vadinama ekspresyviai romantiškos lietuvių XX a. tapybos tradicija.
Suasmenino kasdienybę
Šis parodos aspektas priminė 1973 metais Vilniuje vykusią legendinę penkių jaunų dailininkų – A.Taurinsko, Algimanto Kuro, Kosto Dereškevičiaus, Arvydo Šaltenio ir Algimanto Švėgždos (1941–1996) parodą, kuri tuomet sulaukė ne tik išskirtinio visuomenės ir kolegų dėmesio, bet ir partinių organų susirūpinimo.
Ji buvo priimta kaip jaunos, romantiškai orientuotos tapytojų kartos deklaracija apie raiškos laisvę. Kartais toji paroda laikoma lietuvių tapybos atsinaujinimo atskaitos tašku.
2003-iasiais tų pačių tapytojų (tik, gaila, be A.Taurinsko) aštuntojo dešimtmečio pradžios darbai buvo eksponuoti parodoje „Po trisdešimties metų“ Vilniaus „Maldžio“ galerijoje. Pasak Ritos Mikučionytės „tai labai šiuolaikiška, iki šiol aktuali tapyba, nes kasdienės aplinkos situacijos ir daiktai universaliai kaupia ir perteikia emocijas, o ekspresionizmas, nors „sendamas” ir keičiasi, bet, matome, nemiršta“.
Kasdienybės suasmeninimas A.Taurinsko kartos tapytojų darbuose skleidėsi skirtingai. Paties A.Taurinsko paveiksluose jis pilniausiai pasireiškė per gamtos vaizdus ir kiekviename peizaže įspaustus žmogaus buvimo ženklus.
A.Taurinsko drobėse dosniai pažeriama turtingų, gilių, sodrių tonų spalvinių dermių, negailima vibruojančių faktūrų, virtuoziškai perteikiami erdvės ir šviesos žaismo kupini vaizdai. Ilgą, lankstų, energingą potėpį keičia trumpi teptuko brūkštelėjimai, pabrėžiantys vaizdo fragmentiškumą.
Tarsi vienu sykiu
Tačiau šioje spontaniškoje ir lyrizmo nestokojančioje kūryboje vis dėlto juntamas stiprus racionalusis pradas, pasireiškiantis tvirta ir meistriška kompozicine struktūra.
Greta aiškios frizinės trijų dalių (žemė, namai, dangus) kompozicijos dažnesnis dinamiškų įstrižainių principas, kurios, brėžiamos iš dešinės į kairę ir į gylį, sustiprina ekspresiją. Šių linijų susikirtimuose atsiranda nedideli dangaus plotai, tampantys stipriais erdvės proveržiais. Kaip pušys pajūryje, taip ir senamiesčio namai krypsta, linksta į visas puses, yra įsukti į nepavargstantį perpetuum mobile.
Todėl ir konkretūs metų laikai gamtos ar miesto vaizduose yra visiškai nesvarbūs. A.Taurinsko peizažuose vienu metu gali rasti ir rudenį, ir pavasarį, ir vasarą – dinamišką, besimainančią, vešlią natūrą, pamatytą tarsi vienu sykiu, greitu, visaapimančiu menininko žvilgsniu.
A.Taurinsko paveikslai visada pavergia atpažįstamų ir apibendrintų tikrovės vaizdų emocionalumu bei neslepiamu tapybos grožio deklaravimu, patvirtinančiu, kad tapyba iš tikro pirmiausia yra menas akims…
