Tapytojo K.Eulensteino keliais
Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki gruodžio 8-osios galima ne tik pamatyti XIX a. pabaigoje Klaipėdoje gimusio tapytojo ekspresionisto Karlo Eulensteino paveikslus.
Kristina Jokubavičienė
Lankymasis parodoje, kurią galerija surengė kartu su Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejumi (Vokietija), tampa savotiška virtualia kelione po vietas, šiandien pasikeitusias, tačiau ieškančiajam dar atveriančias praeities dvasią. Tai pasivaikščiojimas dailininko vaikystės ir jaunystės keliais, kuriuos jis mynė iki pat 1944-ųjų vasaros, kai paskutinį kartą lankėsi gimtinėje.
Paroda iš Liuneburgo
Jau kelerius metus P.Domšaičio galerija sėkmingai bendradarbiauja su Rytprūsių krašto muziejumi ir turi galimybę Klaipėdos visuomenei pristatyti pamirštų, dažnai net nežinomų iš Prūsijos Lietuvos ir Klaipėdos krašto kilusių dailininkų kūrybą. Daugelis dar tikriausiai prisimena prieš dvejus metus veikusią išties unikalią dviejų seserų tapytojų, gimusių Klaipėdoje, Annos ir Margarethes Sinnhuber parodą, taip pat atgabentą iš Rytprūsių krašto muziejaus. Ne vienas, tikiuosi, įsidėmėjo ir parodų kuratorių dr. Jörną Barfodą, muziejaus Liuneburge rinkinių saugotoją ir tyrinėtoją. J.Barfodo, puikaus Rytų Prūsijos dailės istorijos žinovo, straipsniai apie Karaliaučiaus meno akademiją ir Nidos dailininkų koloniją gražiai papildo draugijos „Nidden“ ką tik išleistą knygą „Kelionė į prūsiškąjį „Barbizoną“, parengtą pagal A.Popovo dailės rinkinį.
Paroda „Karlas Eulensteinas, ekspresionistas iš Klaipėdos“, tik kiek didesnės apimties, šių metų rugsėjį ir spalį vyko Liuneburge. Ji tęsė tenykščio muziejaus pradėtą dailininkų, kilusių iš Rytų Prūsijos, kūrybos pristatymų ciklą.
Parodoje P.Domšaičio galerijoje eksponuojami K.Eulensteino aliejumi, tempera nutapyti paveikslai ir akvarelės. Kūrinius parodai paskolino privatūs asmenys, gyvenantys Vokietijoje, keli darbai yra iš Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių. Didžiąją eksponatų dalį sudaro „prisiminimų“ paveikslai, kuriuose dailininkas vėliau iš atminties atkūrė prarastų prieškarinių kompozicijų motyvus arba brangius gimtojo miesto vaizdus.
Prieškariu buvo garsiausias
Įprasta sakyti, kad tapytojas K.Eulensteinas yra garsiausias iki Antrojo pasaulinio karo iš Klaipėdos kilęs dailininkas. Jis gimė 1892 m. rugpjūčio 25 d. gausioje garlaivio kapitono šeimoje, kuri gyveno 3-iuoju numeriu pažymėtame name Rojaus gatvėje (Paradiesstrasse), Didžiosios Vitės priemiestyje. Po tėvo mirties 1902 m. namas priklausė kapitono našlei Annai Eulenstein. 1942 m. Klaipėdos miesto adresų knygoje nurodoma savininkė – Maria Eulenstein, dailininko sesuo.
Vos už kelių žingsnių nuo dailininko namų pakrantėje kilo Locmanų bokštas, dar vadintas „skambančiu bakenu“ (arba vedline), nes jo varpas pranešdavo apie atplaukiantį laivą, tyvuliavo žvejų uostelis (Valgumas) ir prie jo prisišliejęs nedidelis uostas locmanų laivams. Žvelgiant nuo Locmanų bokšto apžvalgos aikštelės į miesto pusę, arčiausiai kilo katalikų bažnyčios bokšto smailė (Töpferstrasse, dab. Puodžių gatvė). Visus šiuos motyvus K.Eulensteinas, tapęs dailininku, fiksavo paveiksluose. Šiandien šiose vietose – ir išsiplėtusio uosto teritorija, ir keistos vėjingos plynės, ir daugiabučiai namai.
Nuo vaikystės K.Eulensteinas turėjo gabumų dailei ir muzikai, kurį laiką mokėsi groti smuiku. Tačiau anksti netekęs tėvo turėjo imtis rimtesnio užsiėmimo – kiek pasimokęs buhalterijos, dirbo pirklio kontoroje. Tačiau skaičiai ir suvestinės jaunuolio visai nedomino. Galbūt dalyvavimas savanoriu Pirmajame pasauliniame kare tuomet atrodė kaip galimybė keisti gyvenimą.
Įgyvendino seną svajonę
Po karo K.Eulensteinas apsisprendė ir įgyvendino seną svajonę – 1919 m. pradėjo studijuoti Karaliaučiaus meno akademijoje tapybą. Jos mokėsi pas patyrusius dėstytojus – Richardą Pfeifferį ir Arthurą Degnerį.
Akademijoje tais metais pasirodė ne vienas iš karo laukų grįžęs studentas. Vyrai, matę šilto ir šalto, nebijojo sakyti tiesos ir reikalauti konservatyvios dėstymo sistemos reformos, naujos studijų tvarkos, pažangių dėstytojų. K.Eulensteinas ir Ernstas Mollenhaueris, abu studentų komiteto nariai, aktyviausiai stojo už ekspresionizmo, modernios meno krypties, įtraukimą į akademijos mokymo programas. Sakoma, kad studentai norėję, jog tapybą dėstytų Maxas Pechsteinas, abiem gerai pažįstamas iš Nidos dailininkų kolonijos aplinkos. M.Pechsteino nesuviliojo perspektyva tapti Karaliaučiaus pažiba, bet studentai savo pasiekė: ketverius metus tapybą akademijoje dėstė ekspresionistas A.Degneris.
1923 m. baigęs dailės mokslus, K.Eulensteinas gyveno Karaliaučiuje kaip laisvas menininkas. Menininko profesija aukso kalnų nenešė, tad vertėsi sunkiai (tiesa, pinigų stygius lydėjo tapytoją visą gyvenimą), tačiau gelbėjo turtingas medienos pirklys, kartkartėmis pakviesdamas jauną menininką sočių pietų. Lankydamasis savojo mecenato namuose, K.Eulensteinas susipažino su šeimininko dukra Magdalena Stepath, artimųjų vadinta Lena arba Lenka. Nors pora susituokė tik po 40 metų, tai buvo viso gyvenimo meilė, atlaikiusi nemaža išbandymų.
Gimtinė visąlaik traukė
1926 m. apsigyvenęs Berlyne, menininkas irgi užsiėmė tik laisva kūryba. Stebina kitas momentas: daugiau nei penkiasdešimt metų didmiestyje pragyvenusio dailininko kūrybos palikime nėra nė vieno darbo Berlyno tema. Klausiamas, kodėl netapo sostinės vaizdų, K.Eulensteinas sakydavo: „Čia niekada nebūni vienumoje, o to reikia, kad giliai pajaustum peizažo dvasią“. Įsijautimas į aplinką, jos pažinimas tapytojui buvo itin svarbus, jis teikė kūrybai būtinų impulsų. Pasak K.Eulensteino: „Aš anksti išmokau stebėti ir matyti – mes gyvenome Klaipėdoje, ant marių kranto, taip arti vandens, kad įspūdžiai ir šiandien yra gyvi ir betarpiški, niekada jų nepamiršiu“.
Atrodo, kad gyvenant toli nuo gimtinės ryšys su ja tik stiprėjo. Iki 1944 m. kiekvieną vasarą K.Eulensteinas ilgoms atostogoms atvykdavo į Klaipėdą, Kuršių neriją. Klaipėdoje lankė artimuosius, rengė parodas, net trys jų vyko populiariame Roberto Schmidto knygyne (1925, 1932, 1933) miesto centre.
Kuršių nerijoje ilgesniam laikui tapytojas apsistodavo Nidoje, Hermanno Blode‘s svečių namuose, kur vasaromis būrėsi dailininkų kolonijos branduolys. Praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmetyje gyvenimas kolonijoje virte virė. Ne K.Eulensteino charakteriui buvo vien tik vienumoje klajoti kopų tyruose. Jis mėgo draugiją, pokalbius ir diskusijas apie meną prie vyno taurės. Tad visada buvo įvykių centre, visus pažinojo, o su E.Mollenhaueriu, kuris 1923 m. perėmė iš pasiligojusio uošvio H.Blode’s svečių namus ir rūpesčius dailininkais, artima draugystė jį siejo dar nuo studijų laikų. Savo ruožtu asmeninis žavesys, charizma traukė prie tapytojo žmones, ypač moteris. Tikras džentelmenas, jis buvo iš tų, kuriems tinka apibūdinimas „dvasios aristokratas“.
Patyrė dvigubą netektį
Trečiajame dešimtmetyje K.Eulen-steino kūrybinė karjera Berlyne klostėsi visai neblogai. Tuo metu jo kūryboje jungėsi tradicinės ir moderniosios tapybos formos. Jis buvo darbštus, nuolat tapė, dalyvaudavo parodose. Tamsoki, gilių, sodrių spalvų peizažai ir Kuršių nerijos žvejų ir valstiečių darbo bei poilsio scenos, kupinos paslaptingos jėgos ir vos juntamos melancholijos, sulaukdavo ir kritikų, ir žiūrovų susidomėjimo.
Ketvirtajame dešimtmetyje tapytojo kūryboje ryškėjo nauji bruožai, būdinga ekspresija paveiksluose įdomiai jungėsi su naujojo daiktiškumo statika. Tačiau šis dešimtmetis jam, kaip ir daugeliui tarpukario Vokietijos menininkų, kurių kūrybinė karjera klostėsi Veimaro Respublikos metais, buvo itin nepalankus. 1933 m. į valdžią atėjusi nacionalsocialistų partija pradėjo kampaniją prieš modernųjį meną. 1937 m. Miunchene pompastiškai atidaryta paroda „Išsigimęs menas“ demonstravo masėms modernistų „beviltiškumą“. K.Eulensteinui teko patirti visas modernaus meno persekiojimo pasekmes: ir dalinį profesinės veiklos draudimą, ir keliolikos paveikslų išmetimą iš muziejų bei galerijų.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje K.Eulensteinas patyrė dvigubą netektį – tėviškės ir kūrinių. 1944 m. vasarą jis paskutinį kartą lankėsi Klaipėdoje, o 1945 gegužę, likus keturioms dienoms iki karo pabaigos, Berlyno bombardavimo metu sudegė tapytojo dirbtuvė ir beveik visi tuo metu joje buvę kūriniai. Nebegalėdamas vykti į Klaipėdos kraštą ir Rytų Prūsiją, praradęs didžiąją kūrinių dalį, K.Eulensteinas atrado jėgų pradėti naują gyvenimo ir kūrybos etapą – kūrė portretus, iliustravo knygas ir tapė prisiminimų paveikslus, kuriuose kartojo buvusias kompozicijas ir motyvus. Už pasiekimus vaizduojamosios dailės srityje 1958 m. K.Eulensteinui buvo paskirta Rytų Prūsijos kraštiečių kultūros premija. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį dėl pablogėjusios sveikatos dailininkas jau nebetapė, mirė 1981 m. birželio 23 d. Berlyne.
Kūrybos paslaptis
Vėlyvojo ekspresionizmo ženklu pažymėta pokarinė K.Eulensteino tapyba ypač dinamiška ir gili. Tuo metu dailininkas dažniau liedavo akvareles arba tapė tempera, nes šios technikos leido kurti greitai ir spontaniškai. Motyvai, nutapyti dinamišku, laisvu potėpiu, alsuoja sodriomis, švytinčiomis spalvomis, o formos, prisiminimų išgrynintos, tapo labiau apibendrintos.
Jis pamėgo monumentalius, priartintus, tarsi drobės plokštumoje netelpančius, fragmentuotus motyvus, virtuoziškai manipuliavo faktūromis, vienur palikdamas atvirus drobės plotelius, kitur klodamas daugiasluoksnes, išraiškingas faktūras, o daiktiškos formos tirpte tirpo sodrių spalvų dermėse.
Vokiečių meno istorikas Günteris Krügeris 1979 m. rašė: „Rytų Prūsijos ekspresionizmo išskirtinumą atskleidžiančios K.Eulensteino kūrybos paslaptis glūdi gamtoje, kurios apsuptyje dailininkas išaugo, kurios gaivalingą natūrą giliai jautė ir buvo taip stipriai jos paveiktas, kad, gyvendamas toli nuo tėvynės, tik jos vaizdą nešiojo širdyje ir įkūnijo paveiksluose“.
