Žvilgsnis per petį
Tarp dviejų gaisrų: Klaipėdos dailė 1854 – 1945 metais
Tęsinys. Pradžia – “Klaipėda”, meno leidinys “Durys”,
2003 08 27, 2003 10 29
Kristina JOKUBAVIČIENĖ
Prieškariu buvojo “lietuvių marinistas”
Kalbant apie lietuvius dailininkus, susijusius su prieškario Klaipėda, būtina prisiminti Česlovą Janušą, tuomet vadintą “lietuvių marinistu“, sukūrusį daug akvarelių ir aliejinės tapybos darbų pajūrio motyvais. “20 a. lietuvių dailės istorijoje” rašoma: “Dailininkas buvo labiausiai pamėgęs akvareles. Deja, šios technikos jo kūrinių Lietuvoje neteko aptikti. Nemaža darbų reprodukuota to meto spaudoje” (20 a. lietuvių dailės istorija.1900-1940. -Vilnius, 1983, t.2, p.139-140). Malonus atradimas buvo 2003 m. birželio mėnesį Juodkrantėje, “Vėtrungių galerijos“ organizuotoje parodoje “Kuršių nerijos motyvai dailėje” eksponuoti Č.Janušo kūriniai – keturios akvarelės ir vienas aliejinės tapybos darbas (kūriniai iš „Maldžio” galerijos Vilniuje).
Remiantis dailės istorikų tyrinėjimais, yra žinoma, kad 1907 m. liepos 18 d. Feodosijoje gimęs Č.Janušas nuo 1922 metų gyveno Lietuvoje, o 1926 metais baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Klaipėdoje. Gimnazijoje tuo metu piešimą dėstė Adomas Brakas, tad tikriausiai jis buvo pirmasis dailininko mokytojas. 1927-1931 metais Č.Janušas mokėsi Kauno meno mokykloje, po studijų mokytojavo Pasvalio, Šiaulių, Kauno gimnazijose. Aktyviai dalyvavo parodose, buvo LDS valdybos narys, o karo pabaigoje emigravo į JAV, gyveno Niujorke.
Č.Janušas dažnai buvojo Klaipėdoje – gal čia buvo likę jo giminės (tai irgi tolesnių tyrinėjimų tema), bet labiausiai viliojo jūra, vaikystėje pamatytos I.Aivazovskio galerijoje marinos paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
Labiausiai mėgo akvarelės techniką. Č.Janušo akvarelėms būdingas didokas formatas, tamsios spalvos, neskaidrūs tonai. Pagrindui dailininkas kartais naudojo tapetinį popierių, kuris duodavo atspalvį. Jo kūriniai nestokoja romantiškos idealizacijos, tačiau išlaikomas realistinis požiūris į natūrą, vaizduojant pajūrio žvejų gyvenimą paslaptingoje ir didingoje vandenų apsuptyje.
Adomo Brako fenomenas
Adomas Brakas – bene vienintelis nuolat Klaipėdoje gyvenęs ir kūręs dailininkas lietuvis. Jo veikla buvo labai įvairialypė: dailininkas, publicistas, pedagogas, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatorius, politikas.
A.Brakas gimė 1886 metų balandžio 6 dieną Jankaičiuose (tarp Kalotės ir Kretingalės, Klaipėdos apskritis), mirė 1952 kovo 3 dieną Barnaule, Altajaus krašte. Mokėsi Kunkių pradžios mokykloje, privačiai – Klaipėdoje, vėliau – Tilžės gimnazijoje, gaudamas Prūsijos valdžios skirtą stipendiją. Apie 1908-1910 metus mokėsi grafikos Paryžiuje, Meno akademijoje.
Iliustravo kraštui aktualias knygas
Pirmieji kūrybiniai darbai buvo dar mokslo metais sukurtos vinjetės ir užsklandos Vinco Kudirkos raštų šešiatomiui (1909, kartu su E.Loevy), Juozo Gabrio-Paršaičio “Geografijos vadovėliui“. Vėliau, jau gyvendamas Klaipėdoje, A.Brakas iliustravo Pranciškaus Žadeikio “Didžiojo karo užrašus“ (1921), Juozo Pronskaus “Lietuvos sacharą”. Ansio Bruožio (pseudonimas Klaipėdiškis) “Vadovėlui po Klaipėdos kraštą ir Žemaičių bei prūsų paribius” sukūrė viršelio iliustraciją.
Adomas Brakas piešė kultūros veikėjų portretus knygoms ir periodikos leidiniams, sukūrė “Ryto“ leidyklos signetą, atvirukų, afišų, plakatų, draugijų emblemų (Katyčių “Vainiko“). Kartu su mokytoju Martynu Kairiu parašė ir apipavidalino pirmąjį Klaipėdos krašto lietuvių elementorių “Skaitymo-rašymo knygelė“ (1921). Redagavo ir savo piešiniais iliustravo kultūros almanachą “Aukuras“ (1937), piešė poilsiautojų vadovą “Juodkrantė“ ir kt.
Gamino baldus ir rūpinosi kultūra
Klaipėdoje Adomas Brakas apsigyveno 1914 metais, projektavo ir nuosavoje įmonėje gamino baldus. Kaip jau minėta, nuo 1922 iki 1939 metų mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Dėstė piešimą, organizavo dailės būrelį, rūpinosi mokinių estetiniu auklėjimu, rengė mokinių kūrybos parodėles.
Labiausiai A.Brakas žavėjosi Vydūno idėjomis, sekė juo ir kartu dirbo jaunimo draugijoje ”Santara“. Draugijos tikslas buvo kovoti su svetimos kultūros įtakomis krašto lietuvių jaunimui. Pats taip nusakė savo veiklos tikslus: “Kad lietuvis su džiaugsmu būtų lietuvis“.
Kartu su bendraminčiais Adomas Brakas 1919 metais Klaipėdoje įsteigė scenos mėgėjų draugiją “Aida“, kuri veikė iki 1939 metų, visą laiką draugijai vadovavo. Draugija visame Klaipėdos krašte rengė koncertus, vaidinimus, statė Vydūno dramas. Pats A.Brakas vadovavo daugeliui pastatymų, kūrė jiems dekoracijas.
Įsteigė “Aukuro” draugiją
Kartu su Jonu Stiklioriumi, Viliumi Gaigalaičiu ir kitais Mažosios Lietuvos veikėjais dailininkas įsteigė svarbiausią Klaipėdoje lietuvių kultūros švietimo draugiją “Aukuras“ (1922-1939). Be pagrindinio draugijos tikslo – švietimo, buvo rūpinamasi ir kultūros reikalais, draugija rengė parodas, paskaitas. Paskaitas skaityti buvo kviečiami garsūs Kauno universiteto profesoriai: Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Eduardas Volteris ir kt. Tarp paskaitininkų minimas tapytojas Antanas Žmuidzinavičius.
“Aukuro“ draugija įsteigė “Vaidyklos mokyklą“ (joje A.Brakas dėstė meno istoriją), viešąją biblioteką. A.Brakas iliustravo draugijos jubiliejui išleistą leidinį “Mūsų brangiajam gimtajam krašteliui“. Adomas Brakas buvo ir vienas iš Muzikos mokyklos (1923) ir Klaipėdos krašto muziejaus steigėjų (1924). Jis dalyvavo leidžiant ir platinant spaudą.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Adomas Brakas įsitraukė į politinį krašto gyvenimą. 1920-1923 metais jis buvo Prūsų lietuvių susivienijimo Tautos tarybos pirmininkas, dalyvavo Paryžiaus ambasadorių konferencijoje, o 1923 metais – Klaipėdos sukilime.
Pasižymėjo kaip architektas
Adomas Brakas pasižymėjo ir kaip architektas. Pagėgiuose pagal jo projektą pastatyti Lietuvos banko ir Kristijono Donelaičio progimnazijos (1930, nuo 1934 – gimnazija) pastatai, o Priekulėje – mokykla.
A.Brakas tyrinėjo ir piešė lietuviškų medinių namų puošmenas, laikė jas svarbiais tautinio savitumo elementais. Liaudies architektūros stiliumi suprojektavo neįgyvendintą pastatą – Vytauto Didžiojo muziejų piliavietėje (piliavietės aikštė tuo metu buvo gavusi Vytauto Didžiojo vardą). 1933 metais parengė piliavietės ir Vytauto Didžiojo aikštės sutvarkymo projektą, o 1936 metais – ir Vytauto Didžiojo muziejaus projektą. Jis parinko vietą vakariniame piliavietės kampe, ant 10 m aukščio buvusio pylimo (dabar ten pastatyta “Žaliakalnio” vidurinė mokykla). 36 metrų bokšto su laikrodžiu viršuje turėjo būti lietuviško stiliaus namelis, su langais apžvalgai. Projekte buvo sujungtos krašto kulto, gynybinės ir lietuviškos gyvenamosios architektūros formos. Pagal A.Brako projektą buvo pastatytas paminklas 1923 metų sukilėliams miesto kapinėse (1925).
Buvo suimtas ir ištremtas
Hitlerininkams okupavus Klaipėdos kraštą, už savo veiklą prieš vokietinimo politiką A.Brakas buvo suimtas. “Brakas, basnirčia įsispyręs į šlepetes, ant pižamos užsimetęs paltą, buvo varomas per visą Klaipėdą į gestapą. Jis ėjo galvą iškėlęs, rankas susinėręs už nugaros” (Arūnė Arbušauskaitė. Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939. – Klaipėda: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2001, p.67). Gavo ultimatumą – ar sėdėti kalėjime iki gyvos galvos, ar per 12 valandų palikti Klaipėdos kraštą (Ona Mažeikienė, “Tragiška Adomo Brako žvaigždė”, “Dienovidis”, 2002 sausis-vasaris, p.45).
Taip 1939 metais dailininkas persikėlė į Kauną, dirbo “Saulės“ gimnazijoje piešimo mokytoju, daug kūrė. Tačiau prasidėjo sovietų okupacija, ir 1941 metų birželio mėnesio ankstyvą rytą Adomas Brakas buvo suimtas. Kartu su sūnumi Tautvydu (sūnus Ramūnas ir žmona Marija buvo išvykę) buvo ištremtas į Altajaus kraštą.
Sunkus fizinis darbai greitai paveikė sveikatą. Po kiek laiko buvo paskirtas Bijsko valstybinio teatro dekoratoriumi, bet greitai vėl suimtas už “antitarybinę agitaciją“ (1947) ir nuteistas 10 metų kalėti. Kalėjime tapė, ir tapyba kiek praskaidrino paskutines dienas. Nusilpęs ir apakęs, Adomas Brakas mirė nuo infarkto Bijsko kalėjime.
Tikras menininkas
Ieva Simonaitytė prisimindavo: “Adomas Brakas buvo didelis svajotojas ir ne mažesnis užuomirša. Eini gatve, žiūrėk, priešais atžingsniuoja Adomėlis, po kaklu peteliškę ar vydūniškąją juostelę pasirišęs, ir elegantiškai sveikinasi. Ir būtinai vieną kitą žodį pasakys. O pagaliau ir ką nors pažada. Kitą kartą sutiktas vėl taip pat pasielgia, o kai jo minėtą pažadą primeni, nuduoda, jog nieko panašaus nesąs girdėjęs. Toks jis jau buvo. Tikras menininkas. Amžinai išsiblaškęs ir padebesiais skrajojantis” (“Negimusios gulbės giesmė“, “Klaipėda“, 2001 07 18).
Keliasdešimt piešinių iš Sibiro išgelbėjo sūnus Tautvydas, parvežė į Lietuvą. Jie pateko į Literatūros ir meno archyvą. Žurnalisto Vytauto Kaltenio teigimu (Ona Mažeikienė, “Tragiška Adomo Brako žvaigždė“, ”Dienovidis“, 2002 sausis-vasaris, p.46), kūrybinis A.Brako palikimas buvo apie 300 grafikos darbų. Dalį archyvo T.Brakas perdavė Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.
Grafikas, kuris mėgo tapyti
Daugiausiai žinoma apie A.Brako grafiką. Tačiau dailininkas kūrė ir aliejinius paveikslus – jų yra žinoma nedaug, apie dešimtį. 2002 metais susirašinėjau su Adomo Brako sūnumi Ramūnu Braku, gyvenančiu Niujorke. Jis turi keturis tėvo tapybos darbus: “Autoportretas” (apie 1918), “Marijos Brakienės portretas“ (apie 1930), “Tautvydo Brako portretas” (apie 1930) ir “Labrenciškių ąžuolai” ( apie 1930). Ramūnas Brakas rašo laiške: “Didelis dėkui, kad jūs ten namie jo neužmirštat. Pabundu kiekvieną rytą ir mąstau – galiu aš skirtis su savo tėčiu, Adomu Braku, mano mamyte Marija Brakiene, mano broliu Vydeliu Braku ir Labrenciškės ąžuolais. Ir vis tas pats atsakymas. Ne” (iš Ramūno Brako laiško autorei 2002 01 23. Buvo svarstoma paveikslus perduoti LDM Klaipėdos paveikslų galerijai).
Du Adomo Brako paveikslus turi M.K.Čiurlionio muziejus, Mykolo Žilinsko galerija. Juos Berlyne Marija Brakienė paaukojo M.Žilinskui, jo dovanojamai Lietuvai kolekcijai. Paveikslai saugomi muziejaus fonduose („Marijos Brakienės portretas”, drobė, aliejus, 1937 m. ir „Labrenciškės ganykla su stirna”, drobė, aliejus, 1937 m.).
Šiandien beveik užmirštas
Veiklos ir interesų platumas, rūpestis dėl lietuvių Klaipėdos krašte, politinės peripetijos, kultūrinės veiklos poreikis neleido A.Brakui susikaupti vien prie meno dalykų, kūrybos. Tai jo kūriniuose, be abejonės, atsispindi.
Reikšmingiausi darbai nuveikti knygų grafikos srityje. Bendroje lietuvių dailės istorijos 20 amžiaus pradžios panoramoje A.Brakas iškyla kaip geras aktualių kraštui leidinių iliustruotojas. Pirmieji iliustruotojo kūriniai liudija apie sekimą mokytojais, įprastų motyvų kopijavimą, o vėlesnioji jo kūryba – savarankiška ir originali, turinti simbolikos ir stilizacijos elementų, atskleidžianti krašto savitumus ir dvasią.
Netinkama partiniams ideologams dailininko biografija, tremtis nulėmė, kad sovietiniais laikais jis buvo tarp neminėtinų. Devintąjį dešimtmetį nepavyko pažymėti Klaipėdoje dailininko jubiliejaus.
Šiandien A.Brakas yra beveik užmirštas plačiosios visuomenės kaip svarbus prieškario Klaipėdos kultūros ir dailės veikėjas. Jo vardo grąžinimas, asmenybės įtvirtinimas yra labai aktualus. 2006-aisiais minėsime 120 metų nuo dailininko gimimo. Manau, kad pradžiai dailininko bei pedagogo atminimas būtų tinkamai įamžintas, suteikiant Adomo Brako vardą Klaipėdos vaikų dailės mokyklai.
(Bus daugiau)
