Tarp Klaipėdos ir Vilniaus
 |
| A.Taurinsko paveikslai iš parodos, veikiančios Klaipėdos Baroti galerijoje. “Senamiestis” (1972). “Triptikas” (2002). |
Kristina Jokubavičienė
Ne veltui Baroti galerija yra laikoma geriausiai mieste dirbančia privačia dailės galerija. Du šiais metais įgyvendinti galerijos projektai tai dar kartą patvirtina. Prieš kelias savaites galerija pakvietė meno visuomenę į ketvirtąją ir paskutiniąją šiais metais projekto “XX a. Lietuvos dailės klasikai” parodą, kurioje eksponuojami Algirdo Taurinsko paveikslai. Projektas klaipėdiečiams jau pristatė tris parodas – garsių XX a. antros pusės lietuvių tapytojų Algirdo Petrulio, Jono Švažo, Prano Poručio kūrybą.
Spalio 28-ąją Vilniuje, “Maldžio” galerijoje, skambant smagiai “Doudi Jazz Band” ir Vytauto Grubliausko atliekamai muzikai, atidaryta Klaipėdos dailininkų kūrybos paroda “Klaipėda. Iš arti” – dar vienas sėkmingas Baroti galerijos projektas. Iki lapkričio 29-osios sostinės publikai siūloma susipažinti su “priartėjusia” uostamiesčio dailininkų kūryba.
Iš arti
Abu Baroti galerijos projektus jungia keli tikslai: vienu atveju – parodyti žinomus dailės reiškinius kitu aspektu (man labai priimtinas tapytojo Algirdo Taurinsko įtvirtinimas XX a. lietuvių tapybos klasiku), kitu – pristatyti Klaipėdos ir Vilniaus plačiajai publikai tai, kas mažiau žinoma, rečiau matoma: pvz., Klaipėdoje – A. Petrulio, J.Švažo tapybą; Vilniuje – klaipėdiečių dailės kūrinius.
Nepaisant visų pastarųjų metų pokyčių dailės gyvenimo politikoje, tenka konstatuoti, kad atstumai tarp centro ir regionų išlieka. Stebint šalies televizijų kultūrines laidas, vartant spaudą, gali susidaryti įspūdis, kad regionuose (turiu omeny ne tik apie Klaipėdą ar Vakarų Lietuvą) meninis gyvenimas nevyksta arba nevertas dėmesio. Todėl įsivaizduoju, kaip smagu turėjo būti Baroti galerijos savininkams Andželikai ir Isroildžonui, kai vilniečiai kolegos, stebėdamiesi, kad paroda “Klaipėda. Iš arti” eksponuojama prestižinėje “Maldžio” galerijoje, mėtė užuominas, – gal ir juos Baroti galėtų taip sėkmingai kuruoti?..
Į parodos atidarymą susirinko gausus svečių būrys: dailininkai, menotyrininkai, politikai. Iš Klaipėdos atvažiavo verslininkai, Baroti galerijos bičiuliai ir rėmėjai, keletas autorių, kurių kūriniai eksponuojami parodoje.
Žymaus Lietuvos kolekcininko Edmundo Armoškos “Maldžio” galerijos ekspozicinės erdvės labai geros, jose paprastai rengiamos rimtos, aukšto lygio, sulaukiančios rezonanso spaudoje parodos.
Verti klasiko vardo
Grįžkime prie subtilių klasikos ir klasikų reikalų.
XX a. antros pusės Klaipėdos dailės raidoje yra keletas laikotarpių ir keletas pavardžių, su kuriomis dažnai siejama visa, kas geriausio toje raidoje yra buvę.
Šiuo aspektu, be abejonės, kalbame apie septintojo dešimtmečio antrąją pusę ir aštuntąjį dešimtmetį, kai į miestą tiesiog nenutrūkstama vora skubėjo nauji jauni dailininkai. Su keliais, jau anksčiau čia apsigyvenusiais, jie labai greitai suformavo stiprią ir kūrybingą bendruomenę, skaičiumi išlikusią gausiausia iki šių dienų.
Kai minime Violetos Skirgailaitės, Edvardo Malinausko ar Algirdo Taurinsko pavardes, kalbame iš esmės apie tą patį kūrybinio pakilimo tarpsnį, sakytume, kokį aukso amžių, kuriam šie kūrėjai (ir kiti, nepaminėtieji) geriausiai atstovauja. Jie tikrai verti (jei ne šalies, kad kitiems būtų ramiau, tai bent jau miesto mastu) būti vadinami klasikais. Kiekvienas dėl skirtingų priežasčių, bet dėl vieno rezultato – tardicinės dailės arba, jei norite, moderniosios dailės principų įtvirtinimo.
Taigi smagu, kai kas pasako, o kiti pritaria – taip, klasikas, talentingas, puikus savo laiku aktualiais kūriniais, vertingas šiuo metu tradicijų tęstinumu.
 |
| “Žvejo dukra” (1989). “Aktoriaus B.Gražio portretas” (1999). “Senamiestis II” (1981). |
Įtvirtino paroda
Gaila, kad A.Taurinsko atveju visos kūrybos ir labai norėdami pamatyti (net ir virtualioje erdvėje) negalime. Niekas tikriausiai negali ir pasakyti, kiek tų paveikslų būta, kur jie yra šiuo metu. Tenka tik iš fragmentų (jubiliejinė paroda, darbai grupinėse parodose, paveikslai P.Domšaičio galerijos retrospektyvinėje parodoje, ir šioje, Baroti galerijoje, iki lapkričio 28-osios veikiančioje) dėlioti vieno iš žymiausių miesto tapytojų kūrybinę mozaiką.
Jokio leidinio, jokios išsamesnės dokumentacijos. Gerai, kad drąsiai pasakėme – “klasikas”, bet teks padaryti darbus, kurie klasiko vardą įtvirtintų. Šį kartą įtvirtino paroda, kuri atsirado ir dėl kolekcininkų sutikimo eksponuoti jiems priklausančius paveikslus. Kelių nuoširdžiai pavydžiu. Turiu omeny “Senamiestį” (1972) ir “Senamiestį II” (1981), “Kalvį” (1979), “Žvejo dukrą” (1989)… Tie kūriniai atstovauja pačiam produktyviausiam ir geriausiam A.Taurinsko tapybos laikotarpiui, kupinam spalvų jėgos, stipraus smūgiuojančio potėpio, šiurkčios faktūros ir neramios pajūrio krašto dvasios portretuojamųjų akyse, vėjo gūsių, blaškančių skalbinius dar nepudruoto senamiesčio kiemuose. Akivaizdžiai pasikartojantys pastarųjų metų paveikslų motyvai, neišbalansuotas koloritas negadina bendro nedidelės, tik vienuolikos drobių, parodos įspūdžio.
Idėjos – paribiuose
Pakilimai ir atoslūgiai atskiro dailininko kūryboje, taip pat ir dailininkų bendruomenės gyvenime yra neišvengiami. Menininkai patiria tuos pačius šiuolaikinės visuomenės grupių interesų susikirtimus, yra veikiami tų pačių laikotarpio iššūkių ir grėsmių. Kai nauji reiškiniai dailėje beveik paraleliai, vienu metu atsiranda skirtingose vietose, lieka tik objektyvūs, smulkūs vietinio dailės gyvenimo skirtumai, kažin ar įdomūs kūrybos aspektu. Lieka ir formali teritorinė dislokacija, ne tik atskirianti dailininkus nuo centrų, bet ir teikianti galimybę panaudoti savojo regiono savitumą, suteikiant jam naują, modernią raišką.
Globalizuotame pasaulyje regioniškumas, vietoje kartais atrodantis kaip trūkumas ar atotrūkis, vis dažniau tampa privalumu. Tai dailės istorijoje jau buvo – pripažinti ir stiprūs XX a. Europos meno centrai perėmė daug idėjų iš vadinamųjų meno paribių.
Iš toliau plačiau matyti
Kaip vilniečiams iš arti atrodys Klaipėdos dailė, palaukime jų atsiliepimų. Iš Klaipėdos žiūrint, parodoje sėkmingai dera moderniosios ir postmoderniosios dailės kūriniai, pateikiama plati šiuolaikinės, aktualios miesto dailės panorama.
Parodoje eksponuojama kelių kartų ir įvairių sričių dailininkų kūryba – tapyba, grafika, keramika, skulptūra, fotografija bei tarpdisciplininės dailės kūriniai.
Gausiausia – tapybos dalis: eksponuojami Dano Andriulionio, Angelinos Banytės, Ryto Jurgelio, Arvydo Karvelio, Ryčio Martinionio, Liudviko Natalevičiaus, Danieliaus Rusio ir Virginijaus Viningo paveikslai.
Skulptūros kūrinius pateikia Aurimas Anusas ir Vytautas Balsys. Uostamiesčio grafikams atstovauja Algis Kliševičius su kaligrafinėmis kompozicijomis ir Romas Klimavičius, savus kūrinius vadinantis objektais. Parodos kuratorius Isroildžonas Barotis eksponuoja keramiką.
Reikšminga vieta klaipėdiečių parodoje tenka fotografijai, kuriai atstovauja pastaruoju metu kūrybinį pakilimą išgyvenantis Remigijus Treigys bei Darius Vaičekauskas.
Baroti galerijos ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos pastangomis surinkta klaipėdiečių kolekcija imponuoja: penkiolika autorių pristato keturiasdešimt keturis kūrinius, kurių individualumas, meniniai ieškojimai įdomūs ne tik pirmą kartą su minėtų dailininkų kūryba susiduriančiam žiūrovui. Parodą “Klaipėda. Iš arti” verta surengti ir mūsų mieste.
