Tarp Lietuvos ir Norvegijos – Nobelio premijos laureatų įkvėptas ryšys

Tarp Lietuvos ir Norvegijos – Nobelio premijos laureatų įkvėptas ryšys

Valerija Lebedeva

„Nobelio premija dar niekada nebuvo įteikta jos labiau nusipelniusiam žmogui“, – apie savo amžininką norvegų rašytoją Knutą Hamsuną, šiam 1920-aisiais gavus prestižinį apdovanojimą už romaną „Markens Grøde“, kalbėjo kitas plunksnos brolis Thomas Mannas, analogišką įvertinimą pelnęs po devynerių metų. Dvi XX a. legendas po beveik šimtmečio susiejo naujas ryšys – besimezganti Nidoje įsikūrusio Th.Manno memorialinio muziejaus bei kultūros centro ir Hamarėjaus komunoje Norvegijoje veikiančio K.Hamsuno nacionalinio centro partnerystė.

Tiesa, nors Nobelio premija įvertintas Th.Manno romanas „Budenbrokai“ į lietuvių kalbą išverstas jau prieš keletą dešimtmečių, „Markens Grøde“, arba „Žemės syvų“, lietuviškos versijos nėra. Tačiau partneriai jau svarsto tokią galimybę ir nori organizuoti romano, šlovinančio žmogaus vienovę su gamta, vertimą į lietuvių kalbą. Tai – viena iš jų entuziastingai planuojamų bendradarbiavimo krypčių.

Galimybę užmegzti ryšius su kolegomis svetur suteikė Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programa. Norvegijoje veikiančio muziejaus komanda pati išreiškė norą rasti partnerių mūsų šalyje, tiksliau – užmegzti ryšius būtent su Th.Manno muziejumi. Vos kelerius metus veikiančio K.Hamsuno centro kolektyvą sudomino Nobelio premijos laureato namų Lietuvoje veikla. Šitaip gimė sumanymas inicijuoti darbuotojų patirties mainams skirtą bendradarbiavimo projektą.

Įspūdingas pastatas

Pirmoji projekto dalis jau įvyko – paskutiniąją vasaros savaitę Th.Manno muziejaus vadovė Vitalija Jonušienė bei kultūros centro direktorė Lina Motuzienė praleido Hamarėjuje, komunoje šiaurinėje Norvegijos Nordlando apskrityje, kurios grožis ir savitumas atperka gana sudėtingą ir dėl to kol kas daugiausia tik vietos turistų įveikiamą kelionę. Čia prabėgo K.Hamsuno vaikystė ir paauglystė.

Prieš ketverius metus apskrities iniciatyva pagal amerikiečio architekto Steveno Hollo projektą čia iškilo K.Hamsuno muziejaus pastatas – vietos kraštovaizdžio bei statybos tradicijų įkvėptas ir moderniai išplėtotas kūrinys, tapęs Hamarėjaus įžymybe bei vienu iš aukščiausių kraštovaizdžio objektų. „Kurdamas šį projektą, perskaičiau visas K.Hamsuno knygas, kurios tik pateko į rankas, peržiūrėjau jo kūrybos ekranizacijas ir visais įmanomais būdais mėginau įsijausti į jo literatūros atmosferą“, – rašė S.Hollas.

Rezultatas pritrenkia įspūdžiu. Šešių aukštų pastate-bokšte neįprastais langais, kurio terasoje bilsnoja bambukų stiebų giraitė, menanti žole apžėlusių Norvegijos namelių stogus, įsikūrė muziejaus administracija, kavinė, biblioteka bei ekspozicija, apžvelgianti reikšmingiausius K.Hamsuno asmeninės biografijos bei kūrybinio gyvenimo faktus. Šalia – dar vienas korpusas su didele multifunkcine sale, tinkama koncertams, konferencijoms bei kitokiems renginiams.

Turi savo festivalį

Anot L.Motuzienės, jeigu Th.Manno muziejaus pranašumas yra tarptautiniu mastu žinomo festivalio tradicija, glaudūs ryšiai su įvairiomis institucijomis bei turistų dėmesys, K.Hamsuno muziejus skina laurus kaip modernios infrastruktūros bei šiuolaikinės muziejininkystės vieta.

Susipažinti su šiais sprendimais kolegėms iš Lietuvos buvo ypač įdomu, mat šiuo metu atnaujinama Th.Manno muziejaus ekspozicija – planuojama, kad ji bus interaktyvi, skatinanti tiek pažinti faktus, susijusius su rašytojo Nidoje praleistais metais, tiek pajusti jo kūrybos atmosferą bei unikalų vasarnamio žavesį.

K.Hamsuno muziejaus ekspozicijoje atsisakyta chronologinės biografijos apžvalgos – patraukliai ir aiškiai pristatyti įdomiausi, labiausiai įsimenantys, rašytojo asmenybės savitumą iliustruojantys faktai. Jų K.Hamsuno gyvenime būta nemažai.

Vargingoje šeimoje gimęs rašytojas mokyklą lankė vos 252 dienas – ilgiau nebebuvo galimybių, reikėjo padėti giminei ūkyje. Skurdas ir prieštaravimai talentingą autorių persekiojo visą gyvenimą. Jam teko uždarbiauti JAV ūkiuose, sukurti pasaulinį pripažinimą pelniusių literatūros kūrinių bei tapti vienu populiariausių XIX a. pabaigos autorių, pelnyti Nobelio premiją ir būti pasmerktam tautiečių dėl palankumo fašizmo režimui. K.Hamsuno figūra jo tėvynėje tebėra vertinama nevienareikšmiškai. Tačiau literatūros palikimas ir talentas – neginčijami.

Tad jo asmenybės ir kūrybos istorija gimtosiose vietose aktualizuojama nebe pirmus metus ir įvairiais būdais. Čia yra ir daugiau memorialinių objektų – pavyzdžiui, autentiškas namas, kuriame K.Hamsunui yra tekę gyventi, nuo 1982-ųjų kas dvejus metus vasarą rengiamas festivalis „Hamsuno dienos“, kurio data siejama su rašytojo gimtadieniu, rugpjūčio 4-ąja. Kaip ir analogiškas renginys Nidoje, dedikuotas Th.Mannui, festivalis pasižymi visą žanrų įvairovę aprėpiančia programa ir turi būrį gerbėjų. Organizuojant renginį itin aktyvi yra vietos bendruomenė, jis nestokoja privačių rėmėjų ir savanorių.

Sužavėjo entuziazmas

K.Hamsuno nacionaliniame centre dirba septynių žmonių komanda. Viešnias iš Lietuvos sužavėjo jų entuziazmas, meilė darbui ir išmanymas, su kuriuo kiekvienas muziejaus darbuotojas – beje, dauguma jų turi literatūrologinį išsilavinimą, – pasakoja apie jį bei K.Hamsuną. Profesionalios ekskursijos po apylinkes, pristatant epizodus iš rašytojo biografijos bei knygų ir vainikuojant dieną temine vakariene, įkvėpta aprašymų iš K.Hamsuno knygų, yra viena svariausių Hamarėjaus turistinės pasiūlos dalių.

Pritraukti turistų – vienas didžiausių iššūkių. Norvegams kelias į K.Hamsuno tėviškę atrodo tolimas, svečiams iš užsienio – itin egzotiškas: pusantros valandos skrydį lėktuvu iš Oslo į Budę pratęsia dviejų su puse valandų trukmės reisas laivu nepakartojamais fiordais ir pusvalandis kelio automobiliu. Tačiau centro komanda pasistengia, kad net skeptiškai nusiteikusieji nepamirštų apsilankymo ir per kitas atostogas sugrįžtų čia darkart padėkoti ir pasiteirauti, kaip sekasi.

Asmeninių rašytojo daiktų ekspozicijoje nėra. Tačiau centro erdvėse apstu simbolinių dalykų, kurie kartojasi K.Hamsuno knygose bei yra tapę jo skiriamaisiais ženklais – senas lietpaltis, skrybėlė, didinamasis stiklas, kuriuo jis naudodavosi skaitydamas. Anot L.Motuzienės, įvairiais pavidalais kartodamiesi centro erdvėse, jie padeda lankytojui užmegzti įasmenintą ir jaukų ryšį su jo šeimininku.

Edukacinis aspektas, atraktyvumas centrui yra itin svarbūs, mat jis daugiausia lankomas moksleivių ekskursijų. Šiems čia sudarytos sąlygos ne tik žvalgytis, bet ir žaisti, piešti, pasijusti rašytoju prie stalo su rašymo mašinėle, telefonu bei visomis kanceliarinėmis priemonėmis, dalyvauti įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, žaismingame ūsų konkurse, eksperimentuoti – žodžiu, jaustis kaip namie. Argi ne šis svečią aplankantis pojūtis yra didžiausia bet kokios kultūrinės įstaigos sėkmė?

by admin