Tarp poeto ir nepoeto

Tarp poeto ir nepoeto

Sondra Simanaitienė

Knyga gali būti komunikacijos priemonė. Būdas bendrauti, atsiverti, būdas pasakyti nuoširdžiai – nuo širdies. Ir tai nereiškia sentimentaliai.

Poetui Liudui Pranciškui knyga yra vienas iš būdų paprastai, tyliai gyventi. Kažkas panašaus į žvejybą. Juk tas, kuris žvejoja, gali ir nebūti žveju, o tas, kuris rašo eilėraščius, gali ir nebūti poetu. Juolab kad anot Virginijaus, poetų Lietuvoje yra tik du su puse – K.Donelaitis, Maironis ir visi kiti šiuolaikiniai autoriai, sutelpantys į pusės poeto definiciją.

Liudas Pranciškus (tikroji pavardė Virginijus Vyšniauskas) išleido trečiąją savo poezijos knygą ,,Akmeninė jūra“ (2007 m.). Knygą, kuri nėra naujas etapas poeto meninėje biografijoje, kuri yra tąsa prieš tai išėjusiųjų – ,,Ledo lieptas“ (1995 m.) ir ,,Benamis paukštis“ (2003 m.), tąsa to gyvenimo, patirčių, stebėjimų, kuriuos išskaitome ir ankstesnėse knygose. Knygos išleistos nemažais laiko intervalais, tačiau parašytos ta pačia tonacija. Tonacija, kuri ryškiausiai suskambėjo pirmojoje knygoje, sukaupusioje aštuonerių metų tekstus, kai neprijaukinto paukščio ( 2-ojoje knygoje tapusio benamiu paukščiu) balsas kalasi prieš pat savo lūžį: ,,aš nebepakeliu jau saulės / jos rūdžių ant savų pečių“ (,,Ledo lieptas“, 20 psl.) ir ,,vėjas peršauna nugarą“. (ten pat, 10 psl.) Paukštis, poeto alter ego, keliauja per visas tris poezijos knygas. Vienas knygos skyrius vadinasi ,,Iš sudeginto paukščio dienoraščio“. Šis skyrius labiausiai autobiografiškas, pasakojantis apie gimtadienio nuotaikas, smurto scenas (115 psl. galima rasti net riebų rusišką keiksmažodį), apie alaus butelį poilsio parke. Kai knygos pristatymo metu buvo užduotas klausimas – kokį paukštį primena poetas, taikliausius atsakymus išskirčiau du – pingviną-gervę.

Bet šis juokas labiau liečia pačio poeto kompleksiją nei eilėraščių lyrinio subjekto – benamio paukščio – portretą.

Beje, daugelis eilėraščių “Akmeninėje jūroje” turi savo portretus, kuriuos taikliai nupiešė dailininkas Rytas Jurgelis. Nors tekstų autorius dailininkui vietoj kūrybinių atostogų Nidoje pasiūlė tik atostogas Švėkšnoje, piešiniai išėjo lakoniški, padedantys nutiesti tiltą tarp eilėraščio ir skaitytojo.

Tekstų lyrinis subjektas yra žmogus, atėjęs į savo gyvenimo vidurį, viduržiemį. Jis išgyvena irstančio gyvenimo laikotarpį, tarsi pūvanti rato ašis ( primena K.Donelaičio poemos ,,Metai“ rudenio vaizdus), kai nieko nebenori, nors dar sunku sau tai pripažinti. Dažnai kalbamasi su Kitu (“tas kitas šitoks artimas, bet niekur niekada nesutiktas ir / nematytas“ 57 psl.), su bendrakeleiviu – realiu ar įsivaizduojamu (eil. ,,Mylimajai, kurios nėra“ 47 psl.); ilgimasi artimo bendravimo, nes esam “neatrakinamai užkoduoti – / ir tik mirtis / bei neapykanta / į mus patenka be jokių slaptažodžių“ (21 psl.).

Gal ir saugiausia būti, kai esi arti mirties, kai esi budėjimo režime, kai mąstai poetinės pagavos masteliu. Mirtis, jos šešėlis atrakina žmogų iš vidaus, priverčia jį įsileisti pasaulį. Paradoksas – pradžią pamatai tuomet, kai ištinka pabaiga.

Šios trečiosios knygelės temos yra nesunkiai nusakomos: 1) žmogaus vienišumas; 2) gamtos, kosmoso neaprėpiamumo išgyvenimas; 3) laiko pojūtis; 4) seno ir naujo, masinio (akropoliško) ir asmeninio, autentiško prieštara. Viskas, kas sena, ypač prisiminimai, eilėraščiuose yra brangiausias turtas, nes ,,viskas kas jau sena, niekada nebepasens” (51 psl.). Šiame saviguodos mąstyme yra gera dozė optimizmo – kai esi dugne juk giliau nebebūsi. Nors, kita vertus, niekada nežinai, ar jau esi dugne, ar jau tikrai ši senatvės grimasa yra pati pačiausia.

Man gražiausias eilėraštis yra būtent iš skyrelio “Sendaikčiai”:

“Senelio skrybėlė”

,,Brenda širdis į dieną,

į didelę didžiulę

Vakaras sulenda į kiauras

kišenes, naktis į užantį

Užsimaukšlinu sau seną juodą

skrybėlę

Ir keliauju per šviesius nakties

vandenynus…“ (55 psl.)

Lietuviško sruogiško simbolizmo atgarsiai, kai prieš akis veriasi horizontai, vandenynai ir miškynai, žmogus įsilieja į gamtą, jis galingas, energingas, kartais kamuojamas ilgesio, kartais pagautas polėkio. Todėl ir poetinės išraiškos priemonės yra artimos simbolizmo stiliui. Dažniausiai vartojama semantinė figūra – įasmeninimas (personifikacija), kai įvairūs gamtos reiškiniai tampa veikiančiais asmenimis: vėjas pavargsta, vidurnaktis išlieja arbatą, pavasario teptuką lengva ranka vedžioja ilgėjančios dienos ir t.t.

Knyga “Akmeninė jūra” išleista užrašų knygelės plonais viršeliais formatu. Nepatikusius eilėraščius patogu išplėšti, nepadarius žalos likusiems. Tik nepatogu dėti šalia kietais viršeliais besipuikuojančių klasikų. Tačiau Liudas Pranciškus ir nesiekia vietos dulkių lentynoje. Jam priimtiniausia J.Meko, V.Vysockio buvimo tarp pozicija – tarp kino (teatro, dainavimo) ir rašymo. Tarp poeto ir nepoeto.

by admin