Tarp priešingų Žemės polių
Danguolė Ruškienė
Iki spalio 1-osios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13L” svečiuojasi fotomenininko Juozo Kazlausko (1941–2002) fotografijų paroda “Apie Žemę ir žmones”.
Laisvės fotografas
Ji jau aplankė Nidą, Kretingą ir Šilutę, o iš Klaipėdos šio autoriaus darbai keliaus į Palangą ir Gargždus. Projektą inicijavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.
J.Kazlauskas Lietuvos fotografijoje labiausiai žinomas kaip Laisvės fotografas. Prasidėjus politinėms permainoms, šis autorius siekė įamžinti Lietuvos valstybei reikšmingus įvykius: Atgimimo pradžią, Sąjūdžio mitingus, Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijas, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir pripažinimo pasaulyje akimirkas. J.Kazlauskas jautė savo pareigą dokumentuoti svarbiausių permainų vizualinę kroniką. Neabejotinai jis priklauso dar tai kartai, kuri buvo išsiugdžiusi stiprų pilietiškumo jausmą.
Šiandien J.Kazlausko fotografija yra viena svarbiausių Lietuvos tradicinės humanistinės fotografijos sudedamųjų dalių. Dėmesys žmogui ir jį supančiai aplinkai buvo pagrindinė šio fotografo kūrybos tema. Savo darbuose autorius konkrečios tautos (lietuvių, čečėnų, rusų ar kitų) problemas, siekius ir tragedijas aktualizavo iki universalių, globalių, bendražmogiškų temų, reikalaujančių neatidėliotinų sprendimų.
Kaip ir įprasta humanistinėje fotografijoje, šių darbų informacinį ir pažintinį klodą gerokai papildė vilties bei tikėjimo pajauta. Istorijos, kurias gali išgyventi kiekvienas žmogus, kiekviena visuomenė – ar tai būtų grėsmė jos laisvei, ar džiugus jos atgavimas, J.Kazlausko fotografijose pateiktos kaip universalios patirtys, vienijančios visą žmoniją. Jų autorius buvo vienas iš tų menininkų, kurie tautos ateitį matė jos istorijos pažinime, praeities analizavime.
Tiesą – iki galo
Reikšmingą ir meniniu, ir edukaciniu aspektu autoriaus kūrybos dalį sudaro fotografijos, įamžinusios vieną dramatiškiausių lietuvių tautos patirčių – tremties ir įkalinimo vietas Sibire (Rusija).
Asmeninė patirtis, įgyta kartu su mama tremtyje praleidus aštuonerius vaikystės metus, inspiravo fotografą kol kas vieninteliam Lietuvos fotografijos istorijoje tokiam išsamiam fotografijų ciklui apie lietuvių tautos tremtį. Autorius atidžiai fiksavo nykstančius priverstinai Rusijoje kadais apgyvendintų tėvynainių pėdsakus. Tai – lagerių barakų griuvėsiai, kameros, karceriai, išlikę asmeniniai daiktai ir trūnijantys antkapiniai kryžiai. Jautrus asmeninis santykis su fiksuojama medžiaga suteikė šiems darbams ypatingo realistiškumo ir emocionalumo, o ryški autorinė pozicija sustiprino daugiasluoksnių kadrų įtaigą.
J.Kazlausko darbuose labai svarbus individo ir įvykio autentiškumas. Visos fotografijos buvo kruopščiai registruojamos, prie kiekvienos nurodant tikslią įvykio vietą ir laiką. Toks žurnalistinis bruožas byloja apie autoriaus pastangas aktualizuoti savo kūrinių informacinį sluoksnį. Kaip istorinę medžiagą ateities kartoms. Beveik visuose fotografo darbuose – klasikinė centrinė kompozicija, aprėpianti svarbiausius objektus ir įvykius, užfiksuojant pakankamą kiekį informacijos ir nepaliekant vietos improvizacijai ar nutylėjimams. Tiesa šio autoriaus darbuose visuomet buvo išsakoma iki galo.
Ieškojo grožio
Dalyvaudamas istoriko ir jūreivio Dimitrijaus Kravčenkos ekspedicijose po Šiaurės jūras (1975–1988 m.), J.Kazlauskas atrado naują žemės grožį – atšiaurią Arktį.
Šių ekspedicijų metu jis sukūrė vieną svarbiausių ir daugiausiai apdovanojimų jam pelniusį fotografijų ciklą „Prie Karos jūros“. Svetimame krašte fotomenininkas taip pat ieškojo didvyriškumo ženklų. Jis keliavo bebaimių Arkties tyrinėtojų keliais, fiksavo išlikusius jų pėdsakus Naujojoje Žemėje, Prano Juozapo Žemėje, Vaigačo saloje, Niksone, Šiaurės Žemėje ir kitur.
Fotografas stebėjosi viskuo: audringos jūros bangų mūša, milžiniškomis ledynų grotomis, mistiška šiaurės horizonto šviesa, bendrakeleivių ryžtu. Atidžiai tyrinėjo Vilemo Barenco karavelės žūties vietą, pagarbiu atstumu fiksavo dingusių poliarinių ekspedicijų liekanas ir žuvusiųjų kapus.
Ypač jautriai J.Kazlauskas žvelgė į tenykščius gyventojus nencus. Ši maža tauta Jugros tundroje – amžini klajokliai, nuolat sekantys paskui šiaurinius elnius, kurie garantuoja jiems išgyvenimą. Autoriaus kadruose – psichologizuoti nencų portretai, mąslūs veidai ir ypatingas ryšys su gamta. Menininką žavėjo kasdienis šių žmonių didvyriškumas, harmonija su aplinka, atkaklus papročių saugojimas. Ne tik kaip išlikimo, bet ir kaip pilnatvės garantas, deklaruojantis Žmogaus ir žemės vienovę.
Jautrios gyvenimo ir mirties jungtys apčiuopiamos daugumoje autoriaus darbų. J.Kazlauskas grožį atrasdavo net ir ten, kur, atrodo, jo neįmanoma surasti – skausme ir neviltyje.
Atrodo, kad fotografas persekiojo pačią mirtį, ieškojo jos pėdsakų Sibire, Černobilyje, Čečėnijoje, Šiaurėje, net savo gimtojoje Lietuvoje. Tačiau tai – ne susitaikymo ar bejėgiškumo ženklai, o veikiau gyvenimo pergalės įrodymas.
