Tarpukario šuoras

Tarpukario šuoras

Liūnė Janušytė. Korektūros klaida.

Studija be pykčio, Kaunas, 2011. 192 p.

Dainius Vanagas

Nors Paryžius jau seniai nebėra menų Meka, be to, ir pasiekiamas šis miestas be mažiausio romantiško vargo, Prancūzijos sostinė vis dar masina literatūrinių įspūdžių, bohemiško gyvenimo ir gaivališkų jausmų gurmanus: filmų pramonė tebemelžia šią karvę; tekstai, kurių pavadinimuose varijuoja frankofoniška potekstė, taip pat tebėra paklausūs. Tai tereiškia viena: legendos kaip plastikas – yra be galo lėtai.

Kretingoje gimusi, Klaipėdoje baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją žurnalistė, rašytoja, vertėja Liūnė Janušytė (1909–1965) taip pat neatsispyrė šiai legendai ir, gavusi Lietuvos švietimo ministerijos stipendiją, išvyko į tuo metu išties pelnytai pasaulio kultūros šerdimi besivadinusį Paryžių, apsigyveno Lotynų kvartale ir pasinėrė į audringą, kupiną netikėtumų ir naujų patirčių didmiesčio gyvenimą, kuris, pasirodo, taip įtraukė, kad net nustelbė nenumaldomai artėjančio karo nuojautas. Tokiomis aplinkybėmis gimė literatūrologų dažnai geriausiu laikomas šios aštrialiežuvės rašytojos romanas „Korektūros klaida“. „Sakalo“ leidykla knygą išleido 1938 m., o antrasis leidimas pasirodė tik 2011 m., kai „Studija be pykčio“ nusprendė įkvėpti L.Janušytei naują gyvastį.

Šmaikščiame, žaismingu, kiek ironišku turiniu ir subtilia menine kalba pasižyminčiame romane (žinoma, žvelgiant iš XXI a. perspektyvos! Mat 1938 m. knyga buvo sutikta nepalankiai, autorė peikta už tendencingą bohemiško gyvenimo vaizdavimą, perdėm didelį dėmesį girtuoklystėms, o pats romanas laikytas moraliai žalingu „jauniesiems skaitytojams“ (171 p.) Be to, už valdžios įžeidinėjimą, beje, išties vykusiai suformuluotą, L.Janušytė netgi pašalinta iš Žurnalistų sąjungos bei Rašytojų draugijos) autorė kuria sociokultūrinę miniatiūrą senojo Paryžiaus tematika. Jos centre – iš Lietuvos atvykę jaunieji menininkai, kuriuos lengva identifikuoti: aktorius Juozas (Miltinis), dailininkai Viktoras (Petravičius) ir Paulius (Augius-Augustinavičius) bei pasakotoja (pati autorė). Žinoma, akivaizdūs personažų prototipai negarantuoja biografinio autentiškumo, tačiau įspūdžių pluoštas, iš kurio buvo supinta fabula ir charakteriai, greičiausiai rėmėsi empiriniu pažinimu ir bent jau nefalsifikuoja „laikmečio dvasios“, jei laikysimės tezės, kad tokią apskritai galima apčiuopti.

L.Janušytė „Korektūros klaidoje“ imasi kelių intriguojančių – ypač turint galvoje knygos išleidimo datą – temų. Pagrindine galima laikyti veikėjos Liūnės meilės istoriją su, kaip jai ir aplinkiniams atrodo, be proto dailiu juodaodžiu (knygoje vadinamu negru) iš Antilų salų. Rašytoja randa savitą kalbą jausmams ir žmonių santykiams išreikšti, išvengdama slogaus tiesmukumo, salsvo romantiškumo arba atvirkščiai – šiurkštaus cinizmo. Bičiulystę L.Janušytė vaizduoja kaip trapią būtį, kurios geidžiama nuolat, tačiau kaskart – kitaip, dėl to bendravimas yra užpildytas begale kompromisų: žadama, nors abejonės neapleidžia nei minutei; meluojama, nes tiesą sakyti dar per anksti; pykstama, nors nėra už ką; bučiuojamasi, nes kartais taip tiesiog lengviau. Apskritai atrodo, kad rašytoja savo romane labai švelniai, su santūria užuojauta šaiposi iš įsimylėjėlių, jų rūpesčių ar ketinimų (vienas jaunikaitis iš Lietuvos siunčia Liūnei laiškus į Paryžių, grasindamas nusižudyti, jei tarp jų viskas bus baigta). Tai kūriniui suteikia įtaigumo, uždeda grakščios brandos (mat pasitaiko labai nerangių brandų!) žymę. Be to, L.Janušytė nepraleidžia progos pafantazuoti, kaip draugystė tarp baltosios moteris ir „juodo“ vyro būtų įvertinta gimtinėje: „Prieš porą dienų parodžiau Morisą vienam mūsų rašytojui, atvažiavusiam Paryžiun kuriam laikui. Tuo pademonstravimu likau visai patenkinta, nes tas rašytojas jį pamatęs, įpuolė į entuziazmą ir sako, kad aš būtinai turiu atvežti jį į Lietuvą. Boboms, girdi, reikės liežuvius lopyti“ (79 p.) Ir ši egzotiškumo gaida aiškiai jaučiama visame romane.

Antra reikšminga tema yra lyčių stereotipų refleksija. L.Janušytė nesitaiko su moters, kaip namų sergėtojos, vyro pagalbininkės arba apskritai aktyvumo stokojančios būtybės, amplua, o siekia lygiavertiškumo, kurį autorė nuolatos pabrėžia konstruodama Liūnės ir jos bičiulių Paryžiuje bendravimą. Liūnės personažas atrodo toks laisvas, žaismingas, ironiškas, savimi pasitikintis ir lengvabūdiškas (ypač santykiuose su vyrais), kad Solveigos Daugirdaitės pastaba (beje, įdomus ir išsamus šios literatūrologės straipsnis „Liūnės Janušytės Paryžius ir Lietuva“ išleistas drauge su knyga), esą, „galima net teigti, kad Janušytė aukštyn kojom apverčia Vakarų kultūros tradiciją ir vyrą laiko objektu, kuriuo žavimasi ir manipuliuojama“ (164–165 p.), tampa dėmesio vertu raktu į šio protofeministinio romano perskaitymą. Galų gale, Liūnė nedviprasmiškai kvestionuoja konservatyvią moralę, raginančią merginas iki vestuvių nesileisti į jokius kūniškus malonumus.

L.Janušytės stilius lengvas, kasdieniškas, tačiau kuriami vaizdai ryškūs ir patrauklūs. Kadangi žaismė, paprastumas ir mėgavimasis akimirkomis yra kertiniai romano nuotaikos faktoriai, rašytoja sėkmingai išvengia patoso ir susireikšminimo, taip dažnai būdingo tekstams, kurių centre telkiasi menininkų figūros. Tiesa, šiokia tokia idealizmo stoka Paryžiaus bohemą visgi iškreipia, tačiau geriau taip, nei odė kūrėjų dieviškoms galioms pagerbti. O ir nieko stebėtina, matyt, kad iš ramaus ir tolimo Kauno atvykusiems, įspūdžių ištroškusiems jauniems vyrams ir moterims Prancūzijos sostinėje visų pirma norėjosi aplankyti „Bal Nègre“* ir kitus klubus, išragauti europietiškus gėrimus (o jų rūšių tiek daug! – galbūt dėl to alkoholis „Korektūros klaidoje“ vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį) ir patirti kunkuliuojančio, nutrūktgalviško gyvenimo džiaugsmus, o ne leisti dienas slampinėjant nuo ryto iki vakaro iš vienos meno galerijos į kitą.

Dera pažymėti, kad tuomet tik pradedantis dailininkas Viktoras Petravičius (vienas iš personažų) iliustravo šią L.Janušytės knygą. Puikios iliustracijos išliko ir antrajame leidime, kaip, beje, ir žargonas bei barbarizmai, leidžiantys įdėmiau žvilgtelti į XX a. ketvirtąjį dešimtmetį. Pats tekstas redaguotas nežymiai, viso labo sušiuolaikinta rašyba ir skyryba.

L.Janušytės „Korektūros klaida“ nepagrįstai atsidūrusi lietuvių literatūros paribiuose, nors tai ne tik įdomus laikmečio ir jo kultūrinės esencijos liudijimas, bet ir įvairiapusiškai vertingas grožinis tekstas, turintis užtektinai privalumų, kad nebūtų pasmerktas užmarščiai.

* Išeivių iš Karibų salų klubas Paryžiuje, tapęs avangardo menininkų traukos centru.

by admin