Tarytum rožinis

Tarytum rožinis

Sigita Bartkutė

Debiutinis Rūtos Poškytės-Dirkstienės poezijos rinkinys „Žuvies diena“ (Klaipėda, „Druka“, 2009) pirmiausia sušildo bendruomenine kaimo vaikų patirtimi. Beje, ir nustebina. Juk žemdirbio prigimties ar patirties gėdijimasis ir slopinimas (nors gal jau ir neturėjimas) dabartinėje lietuvių poezijoje yra ne mažiau grėsminga situacija ir už visokius „armagedonus“ (šiurpiai prisiminus vieną „Kranto“ laidą), ir už Lietuvoje tebedirvonuojančias žemes. Užtat tokie naratyviniai „Žuvies dienos“ „noveliukių“ priminimai, kaip ajerus/ išliaupinėję dantim ragavom/ šerdies minkštimą (p.7), kaip basom/ po ražienas varlinėdavom (p.24), kaip įsipjovę smilgom? (jų ašmenų nugludinti pakraštukai – tai gal viksvom?) nujausdavom išgąsčio/ tvyksnį kraujo lakumą/ mėlynų lubinų fone (p.33), kaip tvarkėm stogą/ (…) – grėbliais – lyg pievoj (p.39), kaip įšalusi žemė riekės (p.53) ar kaip pasiklydę dilgėlyne/ bijojom nakties/ ne labiau/ negu pajudėti (p.55) yra maloniai dilgsinčios ne vieno mūsų atminties, kurioje praeitis tik šešėliais klajoja (p.35), atvartos.

Tai nemodernu? Taip. Tai sentimentalu? Taip! O R.Poškytė– Dirkstienė su „Žuvies diena“ prisistato dar rizikingiau – dargi ir su asmeninėmis fotografijomis: ne vien savo, bet ir kitų artimųjų, nes ši poetė negali būti/ šiaip sau/ iš niekur (p.61)… Bet taip didžiulę rizikos dalį ji užkrovė ir dizainerei Lilijai Timofejevai… Manau, kad pastarajai buvo labai sudėtinga „Žuvies dienos“ nepaversti banaliu – a la „Sveikinimų koncertas“ – leidiniu. Nepavertė (knyga tik sumaketuota prastai – su tuščiais puslapiais). O su autore vien pagarbiai atvertė. Atvertė tai, kas yra tikra. Ir net prabangu. Juk mes neprivalome grįžti (p.44). Bet grįžtame – dargi per užkeiktą/ drumzliną (ten pat) ir netgi medėjantį rūką (p.18). Neskaičiuodami jokių sąnaudų, kadangi tik tada kaip ir liaujasi maudusi praeitis (p.45), kaip ir atsiranda buvimo prasmė, nes juk būna ir kitaip: mažais rutuliukais/ pažyra gyvenimas/ nei rinkti, nei verkti, tik noris riedėti/ kaip jie -/ į bedugnę (p.59). Tai ir yra pa(si)teisinimas, kodėl lyg ąsočius/ išdžiaustėm nuodėmes/ skimbčioti/ vėjyje (p.80). Tačiau per pastarąją frazę į R.Poškytės-Dirkstienės poezijoje sustojusį (p.46) arba pažadėtą (p.47) laiką galima pažvelgti ir visai kitu kampu. Ar tik šios knygos pasaulėvaizdis nebus kur kas rafinuotesnis?

Tą pasako jau pavadinimas. Kaip žinome, žuvis (gr. ichthys) krikščioniškoje kultūroje pirmiausia simbolizuoja Jėzų Kristų. O diena indoeuropietiškame kontekste irgi turi bendrą šaknį su žodžiu Dievas. Vadinasi, šis debiutas žymi jau tokią būties kvintesenciją, kurios nebeįmanoma matuoti vien iš sodrių gyvenimo fragmentų (dargi su etnografiniais ir tarminiais akcentais – p.12, 23, 32, 42, 56, 58 ir kt.) „suvertu“ naratyvu. Tam galima pasitelkti ir šį eilėraštį:

Iš mažų trupinėlių

surenku tavo dieną

sudėlioju žodžius ir veidus

ant delno

ištiesus laikau ir klausiu:

– Kiekgi reiks dar bažnyčių

kad tavim patikėtume? (p.62)

Čia akivaizdžiai pasirinkta ne modernistinė/postmodernistinė žmogaus sąmonės „su(si)skaldymo“, o būties vienių – trupinėlių – sintezės forma. Ne naracinė būsenos „tarp“, o meditacinė antropocentrinės ir teocentrinės pasaulėžiūrų junglumo forma. Drauge ir labai atsargi forma – į transcendentiškai dramatišką invokaciją vedanti tik per delną, nes tik taip egocentriška žmogaus prigimtis gali suvokti, kas yra krikščioniškas laikas (p.12) ir Dievas, visada pasiliekantis tuščias ertmes grįžti (p.15). Tik taip „atsiveria“ ir miniatiūra: Vaikystėj turėjau/nuosavą žuvį/ deja/ ji buvo įšalus lede (p.11). Ji irgi kalba apie tikėjimą – savaiminę, tik dar nesuvoktą duotybę, sąmoningai į(si)diegtą kur kas vėliau. Tegu per apgaulę: Gipiūriniais angelėliais/ tada mus norėjot matyti/o mes tik saldainių/ po atstovėtų mišių (p.14) – retrospektyviai vien komišką. Tačiau šios apgaulės rezultatas yra toks, kad R.Poškytės–Dirkstienės eilėraščiai iš šiuolaikinės poezijos konteksto akivaizdžiai išsiskiria sakralaus asketizmo („žuvies diena“ krikščioniškoje sąmonėje – pasninko diena, penktadienis) būsenomis – postmoderniame nūdienos kontekste itin egzotiškomis. Tik, gink Dieve, tikrai ne „davatkiškomis“.

Tačiau, norint apginti jau šią poziciją, į aptariamą poeziją būtina pažvelgti dar vienu kampu. Primenant, jog žuvys (lot. pisces) yra ir moteriškumo – moteriškojo libido ir intuicijos – ženklas. Tad viską, kas R.Poškytės-Dirkstienės poezijoje vyksta su aukso (p.6, 37) ar didžiaakėmis (p.51) žuvimis, privalu įvertinti ir šiuo aspektu. O tą leidžia ir šis dvieilis:

Vyno taurės įsitvėrusi

tykiai skęsta diena. (p.34)

Tai jau akivaizdžiai ne kaimiškos patirties užgrūdintos ir krikščioniškos tradicijos, sutvirtintos moters diena. Tai jau dramatiškai efemeriška miesto, kurio laikrodžiai/ ryja ir ryja neištartus mūsų žodžius (p.66), diena. Su daugybe iškalbių pauzių (žr. tekstus) ir sprūstančio laiko (p.51) metaforų. Tačiau ir šiuo aspektu R.Poškytės –Dirkstienės poezijos negalima pavadinti depresine, nes joje kalba ne tik emancipuota (su vyno taure!), bet ir buitį susiplanuojanti (tegu kiek ironiškai – „Per atostogas svarbiausia“, p.51), ir realybę nuo iliuzijų gebanti racionaliai skirti, visgi ir „apsigaut“ tetrokštanti („Atvažiuoju kaskart“, p.27) moteris, nes ji gerai žino ir savo galimybes, nors tiksliau – tik autoironišką scenarijų/ šios dienos bent jau vakaro/arba paskutinės scenos (p.79). Juk „Žuvies dienoje“ daug ką reguliuoja ir smagiai tikrumą simuliuojanti režisierė (filologės autorės gretutinė specialybė). Ypač virtuoziškai – per kinematografiškai vitališką vaizdą – tuo „sužaidžia“ eilėraštis „Mėlynų žibintų prieblandoje“ (p.37). Čia išskirtinai grakščios moterų figūros taip natūraliai kursuoja šioj vietoj/ nestebinančiu maršrutu –/staliukas – wc, o jų (…) kaklais slystantys šaliai/ taip išdykėliškai (…) nušluosto/ riebaluotas vyrų pažandes ir taip valiūkiškai gyvai jos kvatoja ir spurda jų krūtys/ aukso žuvys tetrokštančios būti pagautos, kad skaitytojas pats atsiduria komiškai erotiškame „filme“. Ir jam jau visai nesvarbu, jog tai tik estetinė apgavystė. Juk ir per sapnus, mąsliai pastebima šioje knygoje, žmogui sekasi ištarti tik labiau tiesą (p.57) – taigi kad dar netiesą…

Vis tiek R.Poškytės–Dirkstienės poezijos esmė yra tikrumas. Ši aksioma itin gražiai įrodoma ir per motiniškai skaidrią, o kartu gyvenimiškai „negailestingą“ eilėraščio „Mano kūdikis miega“ išmintį: (…) rytoj nebus kitaip vaikeli/ rytoj nebus rytoj/ čia žmonės miršta kelias/ čia viskas atsitinka tuoj (p.70). Nors kai kitur prabylama apie kūdikystę, atsiranda gal ir per daug tradiciškai idiliški vaizdai (beje, panašūs ir į D.Kudžmaitės balsą, deja, dabar tylintį, – ten pat ir p.65, 69). Juk „Žuvies diena“, mano nuomone, ir taip neišvengė poetikos trūkumų (p.6, 9, 12,18, 23, 26, 48 ir kt.), o ir gramatikos (ypač dirgina silkės indelis, p.42) ar rašybos (p.56) riktų. Tačiau man nepriimtinas yra tik „haiku“: Teška iš tavo lūpų žodžiai/ mano širdis stiklinė/ neužgauk (p.43). Jis tiesiog nelogiškas. Bet šio rašinio paskirtis – ne pavėluotas redagavimas. Juolab kad R.Poškytė–Dirkstienė tikrai valdo įvairias eilėraščių formas. Itin brangintina graudžiai šviesi natiurmorto estetika eilėraštyje „Kartą prisiminiau“ – apie dvi moteris: dvi bulvės/ dvi silkės/ dvi ašaros/ ant jų stalo (p.25). Be to, ši estetika „Žuvies dienoje“ įstabiai dera ir su kinematografiniu komizmu – kai pastarasis yra ypač atlaidus (pvz., ir eilėraštyje „Juodvilkės našlės“, p.74). Užtat čia visai nenustebina ir šmaikščiai „išsprūdusi“ epigrama: Tik varnos sutūpusios/domisi noriai/ kaip keičiasi oriai/reklamų mergaitės/prie miesto ribos (p.73). Pirmojo R.Poškytės–Dirkstienės poezijos rinkinio raiška yra tikrai jungli, pastabi ir nenuobodi.

Betgi taip parašiusi vėl turiu pri(si)minti, jog „Žuvies dienos“ tekstuose per stipriai reiškiasi tylioji būties kvintesencija, kad šią knygą būtų galima rekomenduoti kaip bestselerį. Tikriau būtų ją sukalbėti. Tarytum rožinį. Pagalvėlėse pirštų (p.77) išsaugant ir šios poezijos ištartis, ir tuo pat metu kasdieniškai paprastai „susivarstytas“ savo godas…

by admin