Tas, kurio nėra

Tas, kurio nėra

G. Dabrišius Sviest akmenuką. Kaunas, „Nemuno“ leidykla, 2005.

Rimantas Kmita

Nežinau ką rašyti apie Dabrišiaus poeziją – tokia mintis kankino perskaičius rinkinį „Sviest akmenuką“, perskaičius kreivai, nes jau iš anksto pasižadėjus kažką apie tai parašyti.

Daug ko tiesiog nesuprantu. O gal ir suprasti per daug nėra ko. Taip poetas mato, taip galvoja, taip jam gražu, taip ir rašo. O ir man, skaitytojui, „navatnai“ daug kas atrodo. O tai labai svarbu, nes skaitant kitus dažnai taip neatrodo. Šiaip ar taip – kito Dabrišiaus nėra. Jis turi savo poetinio mąstymo manierą, savo intonaciją. Ir, nepaisant to, nėra jo nei literatūros apžvalgose, nei naujausioje, nei senesnėje lietuvių literatūroje. Ir internete beveik nėra. Vadinasi, kaip ir visai nėra. Net Lietuvių literatūros enciklopedijoje apie kūrybą tėra vienas sakinys: Dabrišiaus poezijai būdinga konkreti detalė, tautosakos, šnekamosios kalbos intonacijos, dominuoja valstietiška pasaulėjauta, susipina kaimo ir miesto tematika.

Taigi kalbėti apie poetą, kurio „nesupranti“ ir kurio nėra, gana nelengva. Ir postūmį suteikia mintis apie tai, ne kokia ta poezija yra, bet ko joje nėra; nėra – beveik nėra – kultūrinių aliuzijų, citatų, užuominų, už kurių taip dažnai mėgstame slėptis ir atrodyti gražesni; neva taip padidindami savo teksto semantinį svorį. Ir čia tiesa (dabar aš pats jau neišvengsiu citatos), kad Dabrišius rašo taip, lyg prieš jį niekas nebūtų rašęs. Dabrišius sugeba tarsi iš naujo, tarsi pirmą kartą pažvelgti į pasaulį ir naiviai, ir ne sentimentaliai. Kad ir per mašinos veidroduką:

Kaip atrodo pasaulis per priekinį stiklą,

esu ne sykį matęs.

Kaip atrodo gatvė-pasaulis

man pravažiavus –

negalėjau atitraukt akių nuo

veidroduko,

vien tai terūpėjo.

Eil. „Vairavimo pamoka“

Vairavimas, mašina nauja tema Dabrišiaus kūryboje, kurios kalbėdamas „Literatūros akiračių“ laidoje žadėjo nepalikti ir toliau. Iš čia sukuriami netikėti ir taiklūs palyginimai („kelias yra vilkas, / jis aiškiai žino, / kad niekas šiame pasaulyje jo nemyli, / todėl bėga ir bėga ir bėga.“, p. 77), erotinės nuotaikos („Trejų metų reikėjo – / ir dabar visi tavo plyšiukai / pažįsta mane“) arba pasakojamos keistos istorijos apie degalinę miške ar žvaigždučių vėžinimą.

G. Dabrišiaus knyga spinduliuoja sunkiai nusakomą laisvumą, kuris skamba ir rinkinio pavadinime, ir daugelyje eilėraščių:

Mokėjau pavasarį – šokau,

mokėjau pavasarį – mūkiau,

tačiau man nepasisekė

karvės pralinksmint –

aš nemokėjau pavasario –

uodegėle švyst švyst.

Eil. „Pavasaris be uodegos“

Beveik nėra ko ir pasakyti apie tokį atviraširdišką paprastumą. O kai jis nesislapsto, tai ir mums, kritikams, velniškai sunku. Ką gali pasakyt apie tą mostą „sveiki, ąžuolėliai“ (p. 7). O būtų koks nors „Sveiks, Apolone“, tai mes čia mikliai malkų priskaldytume, įtrauktume į postmodernias Dioniso ir Apolono batalijas, įtrauktume į visokius kontekstus. O dabar – varvekliai, voverės, senis ir varlės, kupetos, žuvys ir mašinėlė. Tas konkretumas, daiktiškas sunkumas su lengva, džiugia poezijos nuotaika kuria paradoksalią dermę, savotišką lietuviškos provincijos nepakeliamą būties lengvybę. G. Dabrišiaus poezijoje tvirtai stovima ant žemės („Kaime gyvenimas paprastas – / rankas turi – vandenį matai – / kur puodukas“, p. 15), tačiau ir trumpam atsiplėšiama: antis nuo jos sunkiai kyla (rinkinys „Sunkiai kylanti antis“), o akmuo visai lengvai šauna į dangų (rinkinio pavadinimas „Sviest akmenuką“ – skamba lengvai).

Knygos anotacijoje Dabrišiaus poezija pristatoma eilutėmis iš eilėraščio „Kaip rašyti“: „Matai medį – / matau, / taip ir rašyk – / matau medį.“ Tai konkreti, daiktiška ars poetica. Tačiau tas pats eilėraštis baigiasi kiek kitaip:

Vos užrašiau:

pro mane praskrido kamanė,

tuoj pat suabejojau –

o gal tai buvo antis?

p. 10

Tokių eilėraščių, parašytų pagal principą „Ką matau, tą ir dainuoju“, Dabrišiaus knygoje beveik nėra. Visą laiką atsiranda paradoksas, iškreipiantis visas pastangas atspindėti tikrovę. Kukulas yra kažkada pastebėjęs, kad Dabrišiaus paradoksas tarsi ir bekryptis, betikslis. O juk toks paradoksas ir yra pats esmingiausias, paradoksas iš principo negali turėti krypties, logikos, kitaip jis gali tapti didaktika ir pan. Čia dar galima prisiminti knygos redaktoriaus D. Kajoko žodžius iš knygos „Mirti reikia rudenį“: „Jau nieko netrokštu, o jeigu ir trokštu – tai tikro/ stebuklo: bekrypčio beprasmio“. Tad neatsitiktinai skundžiausi, kad nesuprantu, nes tikro paradokso ir neįmanoma suprasti. Bet gražu: šalia namo pražydus piliarožei namui reikia kraustytis, o žmogui išeit iš namo „ir paklaust: piliarožės, kodėl man / nesakėt, / kad yra ir kiti laiptai.“ (p. 74).

E. H. Gombrichas XX a. susižavėjimą primityviuoju menu yra aiškinęs menininkų nuojauta, kad paprastumas ir tiesumas – tai vieninteliai dalykai, kurių negalima išmokti. Negalima išmokti ir negalima perduoti to, ko neturi. Šiuolaikinėje literatūroje tokia sunkiai nusakoma ir retai bepasitaikanti džiugi, giedra nuotaika atrodo išskirtinai. Ironija čia ne pikta, ne pagiežinga, o saviironija – ne savo kompleksų afišavimas, bet iš tiesų laisvas ir giedras šypsnys: „Šimtą dvidešimt kvailių / pasodinau ant kelmo / ir jie džiūgauja – šaukia / sėsk, sėsk ir tu / vietos dar yra“ (p. 33).

G. Dabrišiaus knyga grąžina prie paprastų ir džiugių dalykų jų nesupaprastindama.

Beje, kada paskutinį kartą paėmėte akmenuką nei iš šio, nei iš to ir sviedėte, taip sviedėte, kad skrietų iš karto į visas puses?

by admin