Taškai ir daugtaškiai

Taškai ir daugtaškiai

Kelios mintys S.Bertulio koliažų ir emalio darbų parodos proga

Kristina Jokubavičienė

Daug taškų pažėrė dailininkas Saulius Bertulis, „Klaipėdos galerijoje” vasario 14-ąją atidaręs koliažų ir emalio darbų parodą „Taškas“. Pats parodos pavadinimas galėjo ką nors ir išgąsdinti: gal vienas iš žymiausių metalo plastikos atstovų mūsų mieste jau deda tašką? Gal jam jau nusibodo ši kruopštaus darbo reikalaujanti, brangi ir net pavojinga sveikatai dailės sritis? Bet po autoriaus paaiškinimo atidarymo metu visi lengviau atsikvėpė, nes pasirodo – tai tik simbolinis taškas, pasak dailininko, „šį kartą taškas – tarsi pradžios metafora, nuo jo viskas tik prasideda“.

Metai – turtas

Prisimenant, kad praėjusių metų pabaigoje dailininkas pažymėjo 60 metų jubiliejų, parodą galima įvardyti kaip jubiliejinį atsaką negailestingam laikui, kuris lyg paklaikęs sprinteris bėga vis greičiau, arba laikyti ją akivaizdžiu įrodymu, kad mūsų metai – mūsų turtas ir visa, kas su šiais virtualiais turtais susiję, meno žmonėms nėra joks minusas. Greičiau pliusas. Ir daugybė chrestomatinių pavyzdžių iš meno pasaulio tai patvirtina.

O ir tie metai, tiesą pasakius, dar ne tokie įspūdingi, ir jaunystė dar nepamiršta. Apie tai iškalbingai byloja ir subtilus humoro jausmas, kurio autorius nepraranda, tik vis labiau tobulina, ir šiltas bendravimo stilius (verta prisiminti viešą paslaptį, jam kolegų ir gerbėjų duotą gražią pravardę „Saulelė“), o labiausiai – aktyvi ir visapusiška kūrybinė veikla, nuolatinis ėjimas į naujas formas ir raiškos būdus.

Klaipėdietis nuo 1972-ųjų

Vilnietis, mokęsis M.K.Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, studijavęs metalo plastiką Estijoje, Talino dailės institute, ir paskyrimą dirbti gavo Vilniuje. Tačiau, padėdamas draugui, susikeitė miestais, ir 1972 metais atvyko į Klaipėdą.

Aštuntasis dešimtmetis yra labai dinamiškas ir gražus Klaipėdos dailininkų istorijos periodas, visi dailės senbuviai jį prisimena su nostalgija, ir ne tik todėl, kad tai buvo jaunystės metai. Ką tik susikūrusi LDS Klaipėdos dailininkų sekcija tapo skyriumi, sparčiai augo pradžioje negausus menininkų būrelis, klostėsi labai artimi, geranoriški dailininkų tarpusavio santykiai ir bendravimo tradicijos su kitų meno sričių atstovais. Juk kultūros žmonių tais metais mieste buvo tiek nedaug.

Smagu, kad tas kolegiško artumo, natūralaus bendravimo modelis išliko iki mūsų dienų, o tai tikrai reta svetimėjančioje visuomenėje.

Nuoširdus pedagogas

Dar 1974 metais S.Bertulis pradėjo dalyvauti parodose, dirbo juvelyrikos, medalių, interjerinės metalo plastikos srityje. O sekančiais, 1975-aisiais, tapo dėstytoju. Iki šiol S.Bertulis dėsto skulptūrinę plastiką Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos Vizualinio dizaino katedroje, yra docentas, puikus ir nuoširdus pedagogas, vertinamas ne tik kolegų, bet, svarbiausia, studentų.

Lygiai taip pat jis buvo labai mylimas ir Klaipėdos Adomo Brako dailės mokyklos mokinių, kuriuos mokė skulptūros kelerius metus. Neabejoju, kad savo inteligencija ir korektiškumu sužavėjo ir dailės studijos, veikiančios „Klaipėdos galerijoje” dalyvius, suaugusius ir rimtus įvairių profesijų žmones.

Medalių kūrėjas

Jau pirmaisiais kūrybinės veiklos metais S.Bertulis įsitraukė į medalininkų veiklą. Nuo 1985 metų jis dalyvauja kasmetinėse Lietuvos medalio kūrėjų stovyklose Telšiuose (2007 metais vyko jau 23-ioji stovykla), yra vadinamas jų metraštininku, sukūrė medalių, skirtų stovyklų kolegoms.

1998 metais S.Bertulis tapo Tarptautinės medalininkų federacijos (FIDEM, Lietuva įsijungė į federaciją nuo 1990 metų) nariu. Jis suorganizavo kelis simpoziumus „Medalio menas ir Klaipėda“ uostamiestyje, nuolat dalyvauja Lietuvos ir Baltijos medalių trienalėse. Už medalius istorijos temomis, skirtus žymiems kultūros, meno veikėjams, yra pelnęs ne vieną apdovanojimą.

Plėtoja emalio tradiciją

Gana anksti susidomėjęs emalio technika, įgūdžius dailininkas tobulino ne tik kasdieniniame kūrybos procese, bet ir tarptautinėse emalio meno stovyklose Palangoje, Jūrmaloje, emalio menininkų kūrybiniuose simpoziumuose Kintuose, pasisemdamas patyrimo iš kitų dailininkų, perduodamas savąją patirtį jauniesiems.

Kad pastaraisiais dešimtmečiais emalio menas Lietuvoje nėra itin populiarus, lemia kelios, jau minėtos priežastys – tai brangi, sudėtinga technika, reikalaujanti kantrybės ir amato žinių. Tačiau emalis atsidavusiam kūrėjui atskleidžia daug galimybių formos ir spalvos srityje.

Kartais emalis įvardijamas kaip dekoratyvi miniatiūrinė tapyba (tik nepalyginamai sudėtingesnė) ant metalo. Emalio meno tradicijas atkurti siekia Vilniuje pradėtos rengti tarptautinės emalio meno bienalės. Pripažinta, kad nuosekliausiai emalio tradiciją šiandien Lietuvoje plėtoja du vyresnės kartos menininkai – vilnietė Marytė Gurevičienė ir S.Bertulis.

Unikaliuose S.Bertulio emalio kūriniuose susijungia taikomasis, dekoratyvinis ir vaizduojamasis pradas, kuris būdingas ir visai dailininko kūrybai, ypatingai akivaizdus mažosios plastikos darbuose.

Šmaikštus ir virtuoziškas

Pasiekęs tokį profesionalumo lygį, kai galima laisvai „žaisti“ technologijomis, medžiagomis, kiekvienoje parodoje jis pateikia kūrinius, kurie yra nepriekaištingi amato požiūriu, novatoriški formos, originalūs pasirinktų motyvų bei jų dermių atžvilgiu.

Šmaikštumas, tapęs neatsiejamu dailininko asmenybės bruožu, atsispindi jo darbuose per vaizduojamų objektų ir jų tarpusavio ryšio traktavimą, per netikėtą kūrinių pateikimą.

S.Bertulio kūryboje dažni tautosakos, gamtos motyvai, konkretūs liaudies buities atributai, fragmentai organiškai siejami su moderniomis formomis, taip išryškinamos naujos prasmės.

Šioje parodoje matome, kaip organiškai dera natūralus ar lengvai tonuotas, glotnus ir matinis medžio paviršius su įvairių metalų atspalviais, blizgesiu, matiškumu, aštrumu ar plastiškumu.

Asimetrijos ar simetrijos principu paremtos kompozicijos yra ne tik dekoratyvios, bet ir kuria jaukios nostalgijos, tikrumo būsenas, jose geometrinės formos persilieja su žmogaus siluetais, profiliais. Kūriniuose panaudojami praeities ir dabarties elementai ne konfliktuoja, o natūraliai susilydo, sukuriamas tęstinumo ir vaizdinės vienovės pojūtis.

Nenuostabu, kad parodoje „Taškas“ eksponuojamus S.Bertulio kūrinius norisi liesti, pajusti jų paviršius, medžio šilumą ir metalo šaltį, formų, šiuo atveju – aptakių taškų – reljefiškumą.

Per parodos eksponatų įvairovę gražiai atsiskleidžia universali, tradicijų pagrindu plėtojama novatoriška ir šiuolaikiška S. Bertulio kūrybos visuma.

by admin