TEATRAS. PREMJEROS ĮSPŪDIS
„Tautkrūša“, arba Tu tai gali!
|
|
| Akcijoje dalyvauja R.Šaltenytė (ponia Kirmienė), E.Barauskaitė (ponia Mudakova), A.Tručilauskaitė (Nida), D.Meškauskas (Svajūnas Kirmis), V.Anužis (ponas Mudakovas), J.Puodėnaitė (Preila) ir, žinoma, gerbiamoji publika (už kadro). Akciją veda L.Kasulaitis |
Rita BOČIULYTĖ
Kaip jaučiatės, kai užėję į prekybos centrą tik kepalėlio duonos, grįžtate į namus su pilnu krepšiu pirkinių ir tuščia pinigine? Ne kaip?.. Tarsi apgautas?.. Nes staiga suvokiate, kad prisipirkote begalę nereikalingų daiktų ir produktų, be kurių kuo puikiausiai galėtumėte apsieiti. Betgi kaltinti lyg ir nėra ką… Nebent save, kad pasidavėte pirkimo manijai, susigundėte reklamomis, akcijomis, išpardavimais…
Matyt, kad mus paguostų, šiuolaikiniai psichologai netgi išvedė tokią teoriją, kad „šopingas“ pagerina savijautą, pakelia nuotaiką, gydo depresiją. Kiti jį patį vadina liga, kuri sparčiai plinta mūsų visuomenėje. Vartojimo kultas, reklamos industrija veržiasi į mūsų sąmonę ir pasąmonę, kiekviename žingsnyje ragindami: vartok, dalyvauk, pirk, laimėk, tu tai gali!.. „O kodėl aš, paprastas žmogus, niekada nelaimiu?..“ – pasigirsta nedrąsus balsas tyruose, kurį nustelbia azartiškas reklaminės akcijos triukšmas…
Meta iššūkį publikai
Klaipėdos dramos teatro naujasis spektaklis „Tautkrūša“ pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Vernerio Švabo radikalią komediją „Tautos sunaikinimas, arba Mano kepenys be prasmės“ išprovokuoja panašius jausmus. Jautiesi pasimetęs, apgautas, ligotas… Tave ima pykinti, – akivaizdūs visi simptomai, diagnozę gali nusistatyti pats.
Nelinksma, tačiau ir pykti negali, norom nenorom juokiesi pro ašaras, nes režisierius Aidas Giniotis nėrėsi iš kailio, kad jo sumanyta „akcija“ atrodytų kaip atrakcija. Toks „nuskausminimas“ juoku ir stulbinančiais kasdienybės atpažinimais V.Švabo pjesę scenoje pavertė reklaminiu mūsų gyvenimo šou.
Simptomai nesutampa
Spektaklį premjerinė publika vertino nevienareikšmiškai. Vieni žiūrovai jį paprasčiausiai atmetė, su panieka pavadindami „agitmeninės brigados lygio“ produktu. Kiti replikavo, kad A.Giniočiui artimesni ir geriau pasiseka „šviesūs dalykai“. Treti stebėjosi, kam tokią „juodą“ pjesę išvis statyti, nes ji „nepakylėja dvasios“. Buvo ir tokių, kurie džiūgavo, kad teatras, ilgai buvęs autsaideris, galų gale meta iššūkį visuomenei, užimdamas aktyvią poziciją. Skeptikai šį teatro kūrinį apibūdino kaip dar vieną „pigų pataikavimą publikai“.
Kažkas vis dėlto susirūpino, ar po tokio pastatymo jo rėmėja UAB VP „Market“ neatims iš teatro šiam spektakliui duotų prekių ir jų vežimėlių?.. Neatims – nuramino skeptikas, – juk čia jai padaryta tokia reklama!..
Akcija-atrakcija
Tuo tarpu perfrazuojant reklaminę klišę (o tų klišių ir jų parafrazių „Tautkrūša“ prifarširuota iki koktumo), tai – „akcija-atrakcija, kuriai nereikalinga reklama!“. Taip jau nutiko, kad šitoje egzistencijos krūšoje (sinon. – grūstyje, spūstyje) tautiečiai brausis į šį spektaklį, kad pabadytų vienas kitą pirštais, kad nevalingai pasijuoktų iš savęs, kaimyno, savo vartotojiškų vertybių, gyvenimo beprasmybės. O gal kad įsitikintų, jog dar sveiki gyvi?..
Sako, vokiečių publika vemia žiūrėdama V.Švabo „Tautos sunaikinimą…“. Ir vis tiek veržiasi į spektaklį!
Pačiame dugne
Režisierius A.Giniotis ir spektaklio dailininkė Ramunė Skrebūnaitė pasistengė pjesę įvilkti į spalvingą pašėlusio žaidimo, parodijos ir čionykščio gyvenimo realijų rūbą. Taip storai „apmuturiavo“ spektaklio karkasą-pjesę, kad jos bjauri filosofija nugrimzdo kažkur į patį dugną, ir į paviršių išplaukusi „Tautkrūša“ tapo nesunkiai suvirškinama net jautresnio skrandžio tautiečiui. Tačiau ir tie, kuriems maga pasikapstyti giliau, kuriems rūpi patirti baugių būties kraštutinumų katarsį, pažiūrėję spektaklį antrą, trečią kartą, gal ir prisikas iki esmės. Kita vertus, ji čia pat – paviršiuje, tik netingėk įsižiūrėti ir įsiklausyti.
Kaip katė su pele
Tai nėra paprasta, nes spektaklis nepaprastai dinamiškas, jis net per pertrauką, bufete „nepaleidžia“ tavęs, brukdamas į smegenis visokį reklaminį šlamštą, neva sukurdamas tau įprastą gyvenimo atmosferą.
Taip spektaklio kūrėjai su publika žaidžia kaip katė su pele. Budresnis žiūrovas jaučia pavojų ir tampa atsargesnis. Nuo gyvenimo pavargęs ir ištroškęs pramogų pilietis, atėjęs į teatrą pailsėti, „suėdamas“ pirmas. Bet ir jis laimi! Kvietimą į teatro kasą, kur galės nusipirkti bilietą į kitą spektaklį!..
Herojų nėra
Aktoriai scenoje irgi labai primena mūsų miestiečių luomo tipažus. Jie tokie atpažįstami, tokie savi!..
Štai Vytauto Anužio ponas Mudakovas, kuris prisistato kaip „Jura, antros kartos čionykštis Lietuvos kaliningradietis“, ir visa jo graži šeimynėlė – dukros Nida (Asta Tručilauskaitė), Preila (Jolanta Puodėnaitė) bei žmona… Žinoma, Pervalka! Egzaltuotąją ponią Mudakovą vaidina aktorė Eglė Barauskaitė.
Pirmame veiksme susipažįstame dar su viena visuomenės ląstelės „atauga“ – grynakrauje lietuve ponia Kirmiene (Regina Šaltenytė) ir nesantuokiniu jos sūnumi Svajūnu Kirmiu (Darius Meškauskas), kuris yra nesuprastas menininkas.
Čia pasirodo ir pagiežingoji ponia profesorienė Tautkrūša (Vytautas Paukštė), pribloškianti savo arogancija ir elegancija. Ji kaip giltinė su dalgiu ant peties, kaip vidinis balsas ar likimo pirštas labai rafinuotai, kaip sugeba tik V.Paukštė, bando paimti vadžias į rankas.
Dar aplinkui šmėžuoja du apsukrūs spektaklio režisieriaus parankiniai – akcijos vedėjai Edvardas Brazys ir Liutauras Kasulaitis, kurie šiame spektaklyje taip pat yra ir teletabiai, ir paršeliai, ir telereporteriai, ir tarnai, ir juodieji mirties angelai… Žodžiu, visokios smulkios žuvelės, be kurių „didžioji tauta“ niekaip neišsiverstų… Štai ir visi herojai. Tiesą sakant, herojų čia nėra. Vien antiherojai.
Juodžiau nebūna?
Kad toji bedvasė „tauta“ beviltiškai sugedusi ir savo beprasme egzistencija žengia į susinaikinimą, netrunkame suvokti. Ji meduje murdosi kaip purve, girtauja, ištvirkauja, kivirčijasi ir neapkenčia, geidžia artimo mirties… Juodžiau nebūna.
Spektaklio režisierius ir aktoriai visa tai paverčia žiauriu farsu, kuriame net žodžiai „…atėjo laikas juos nužudyti!“ publikai tesukelia juoką. Nes tai irgi yra reklaminis štampas. „Tautos sanitarės“ misiją atlieka ponia Tautkrūša. Ji per savo gimtadienį nužudo visus, apibendrindama: „Baisiausia, kas gali būti, yra tauta… ir bet kokia pasipriešinimo jėga yra pagedęs talentas. Kad tai pakęstum, tenka varginti kepenis. Tenka įsigerti, kad suprastum. Mano kepenys dirbo veltui. Mano kepenys be prasmės“.
Pirštu į sielą
Tačiau, viliuosi, ne be prasmės triūsė „Tautkrūšos“ statytojai ir aktoriai. Spektaklis sukrečia, pabado pirštu į tavo sielą, žiūrove. Ir tai jo kūrėjai padaro labai grakščiai, be tuščio moralizavimo. Tiesa, Tautkrūšos vaidmuo – manau, su tuo sutiks ir gerbiamas aktorius V.Paukštė – dar „nesusitūpėjęs“, kiek miglotas, mažumėlę didaktiškas. Apskritai spektaklis kiek per greitas žiūrovui, bandančiam pagauti visas jo prasmes. Jis tiesiog nesuspėja reaguoti, ir kartais susidaro įspūdis, kad artistai praranda kontaktą su publika. Nors jie, sakyčiau, dirba puikiai. Ypač V.Anužis, E.Barauskaitė, D.Meškauskas, R.Šaltenytė… Betgi ir kiti! Tokius laisvus, kitokius, taip žaviai improvizuojančius juos mačiau gal tik to paties A.Giniočio „Ožyje“. Vis dėlto „Tautkrūša“ – ne „Ožys“… Iki jo jai dar reikėtų mažumėlę pasitempti.
Turi prasmę
Bet „Tautkrūšoje“ daug įstabių dalykų, kurie teatrą paverčia menu. Net toji erzinanti reklaminė eklektika, kičo stilistika sukurti be galo rėksmingi personažų kostiumai, juodame scenos fone vietoj dekoracijų judanti minimalistinė metalo konstrukcija – viskas čia turi prasmę ir savotiško bauginančio žavesio… Šou elementai, išlupti iš popkultūros, pasiskolinti iš televizijos, – tiesiog perliukai, kurie juodą komediją priverčia švytėti visomis spalvomis.
O kaip išradingai, su kokia lakia vaizduote spektaklyje panaudojami prekių vežimėliai!.. Vėlgi, atrodo, begalė režisierių ir aktorių tai jau išbandė. Bet šįsyk, sakyčiau, ir įtikino, kad tai gali būti meniškai funkcionalu ir įdomu.
Belieka tikėtis, kad rėmėjai jų neatims iš teatro. Nors gali…
