Teatrai vaidino vaikams

Teatrai vaidino vaikams

Jūratė Grigaitienė

Gegužės 10-14 dienomis Klaipėdos dramos teatre šurmuliavo tarptautinis „ASITEŽO” vaikų ir jaunimo teatrų festivalis.

Vienija „Asitežas”

Teatras „Mali“ (Rusija) atvažiavo su spektakliu „Princas ir milžino dukra“.

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Asitežas”, įkurta 2001-aisiais, tais pačiais metais tapo visateise tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui organizacijos ASSITEJ nare. Šiuo metu organizacija vienija daugiau nei 80 pasaulio šalių. Per penkerius gyvavimo metus asociacijos nariais tapo 15 Lietuvos teatrų ir įstaigų.

Pasak teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos prezidentės Jaunimo teatro aktorės Violetos Podolskaitės, pagrindiniai asociacijos tikslai: „praturtinti vaikų ir jaunimo gyvenimą, kuriant spektaklius jaunajam žiūrovui, organizuojant teatro veikėjus, profesionalius teatrus; teatrą vaikams pakelti į aukštesnį lygį. Teatras turėtų būti ne tik laisvalaikio praleidimo forma, bet ir vykdyti edukacinę, auklėjamąją, ugdomąją misiją“.

Lietuvos „Asitežo” nariai nuolat ieško betarpiško kontakto su jaunaisiais žiūrovais, siekdami padėti susigaudyti sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje. Jie ieško netradicinių erdvių, daug dėmesio skiria originalios, šiuolaikiškos nacionalinės dramaturgijos paieškoms, jaunų dramaturgų ugdymui.

Aiškinosi skirtumus

Klaipėdos festivalyje dalyvavo teatrų trupės iš Suomijos, Švedijos, Rusijos, Vokietijos, Estijos ir Lietuvos.

Spektakliai buvo rodomi ne tik Klaipėdos dramos teatre, bet ir Žvejų rūmų mažojoje scenoje, Vaikų ligoninėje, Palangos poilsio namuose „Ramybė“, Kretingoje ir Gargžduose.

Klaipėdos universitete vyko seminaras, gvildenęs dramaturgijos rašymo problemas, kurį vedė žymus Latvijos dramaturgas Lauris Gundaras. Dramaturgas ir režisierius bandė paaiškinti pagrindinius literatūros ir dramos kūrinio skirtumus. Pasak jo, pjesėje meilė tarp dviejų žmonių gali užsimegzti per kelias minutes, o literatūroje tam prireikia šimtų puslapių. Viena frazė dramoje, įtaigiai ištarta vyro moteriai, pavyzdžiui, „Ar jūs laisva šiandien vakare?“, iškalbingesnė nei šimtai knygos puslapių. Be to, spektaklyje negali atsukti laiko atgal ir dar kartą sugrįžti į pradžią, nes viskas vyksta „čia ir dabar“. Todėl net ir pripažinti rašytojai ar poetai ne visada gali būti gerai dramaturgai.

Mažiesiems – ypatingas

Spektakliai vaikams ir jaunimui buvo suskirstyti pagal amžiaus grupes: mažiausieji žiūrovai – 3-7 metų, jaunesniojo mokyklinio mažiaus – 7-12 metų bei paaugliai nuo 12 metų ir vyresni. Per penkias dienas suvaidintas net 31 spektaklis.

Iš tiesų, kuo gi teatras vaikams skiriasi nuo teatro suaugusiesiems? Ar jis yra kuo nors ypatingas?

Pirmiausia, manyčiau, kuriančių spektaklius vaikams žmonių didžiule atsakomybe. Nes jie meninį produktą pateikia pačiai jautriausiai žiūrovų daliai, kuri viską priima labai nuoširdžiai ir atvirai, dar negalėdama atsirinkti, kas gerai, o kas ne.

V.V.Landsbergis savo interviu, festivalio dienomis pasirodžiusiame savaitraštyje „Literatūra ir menas“, tvirtino, kad „teatras vaikams turi būti išmintingas, nuoširdus, išradingas, jame turi būti žiūrovui suprantama estetinė ar etinė idėja”, kad „svarbiausias yra dvasingumas, šviesos ilgesys…” (Lit. ir menas, 2006 05 12).

Vedė baltas debesėlis

Alytaus miesto teatras parodė spektaklį „Heroinas“. Lietuvos jaunimo teatras į festivalį atvežė „Arklio Dominyko meilę“. Nacionalinis Manheimo teatras (Vokietija) pristatė „Debesėlių kelionę“. Panevėžio teatras „Menas“ parodė „Bėgiką“. Skirmantės ČERNIAUSKAITĖS nuotraukos

Vokiečių nacionalinis Manheimo teatras festivalyje parodė spektaklį „Debesėlių kelionė“ (rež. A.D.Veber). Vienas aktorius mažiausiems 3-4 metų žiūrovams įtaigiomis ir paprastomis teatro priemonėmis sekė linksmas istorijas apie sausumą, vandenyną, vėją, dykumą, žuvis, gyvūnus, paukščius ir augalus. Baltas debesėlis pasakojo vaikui apie tai, ką mato plaukdamas aukštai dangumi.

Spektaklyje funkcionaliai naudojamos įvairiaspalvės kaladėlės, lėlių teatro elementai, tikras smėlis, vanduo, natūralūs garsai ir kt. Vaikai ne tik stebėjo, bet galėjo realiai pačiupinėti ir pajusti įvairių medžiagų faktūrą, pavyzdžiui, tikrą ledą, debesėlį, gyvatę ir kt.

Spektaklis gali būti vaidinamas žaidimų kambaryje ar lauke ir atlieka edukacinę, mokomąją funkciją.

Sekė nuotykių istorijas

Rusijos vaikų ir jaunimo teatras „Mali“ vaidinimą „Princas ir milžino dukra“ (rež. N.Aleksejeva) sukūrė tiesiog žiūrovų akyse… iš popieriaus. Trys aktoriai, remdamiesi škotų liaudies pasaka, papasakojo drąsiojo princo, kuris įsimyli milžino dukrą, nuotykių istoriją.

Mažiausiems žiūrovams buvo skirtas švedų spektaklis „Beprotiškas jausmas“ (rež. J.Benedek). Jame mažas berniukas Nilsas, beieškodamas pamesto bato, sutinka nepaprastą Senąjį žmogų, turintį stebuklingą kontrabosą su daugybe stalčių ir stalčiukų, ir su juo susidraugauja.

Vilniaus Keistuolių teatras pa-rodė vaidinimą „Pelytė Zita“ (aut. ir rež. V.V.Landsbergis). Istoriją apie mažą pelytę Zitą, ieškančią dingusios savo mamos, sekė Saulė ir Mėnulis, nuolat besiginčijantys, kas iš jų yra svarbesnis. Žaismingame muzikiniame spektaklyje įausti etnokultūros elementai, folkloras, liaudies dainos, žaidimai ir didaktika, mokanti vaikus pasiaukojimo, atsakomybės, sąžiningumo ir kitų amžinųjų vertybių.

Prarijo… laikas

Jaunimo teatro spektaklis „Arklio Dominyko meilė“ pagal V.V.Landsbergį (rež. A.Vidžiūnas) – apie kilnų Lietuvos laukų laukinį (ne darbinį) arklį Dominyką (akt. G.Storpirštis), įsimylėjusį romantišką gėlę Rugiagėlę (akt. G.Varnelytė). Dominykas pasiruošęs didžiausiems žygdarbiams, kad išsaugotų savo meilę.

Suomijos teatras „Totem“ labai žaismingai suvaidino spektaklį „Hammasratas“ (rež. S.Taskinen ). Tai istorija apie berniuką ir jo nuolat skubančią motiną, kurią prarijo laikas, o laisvas laikas kažkur pasislėpė. Spektaklį paįvairino ne tik dviejų aktorių kuriami žaismingi etiudai, išradingos mizanscenos, buitinės detalės (tikras šaldytuvas, puodas, makaronai ir kt.), mistinės fėjos pasirodymas, bet ir scenografija, kuriama ant sienos diaprojektoriumi. Tai vaikiška rankele pakeverzoti smagūs piešinukai, apibūdinantys veiksmo vietą: vonia, autobusas, laikrodis, darbo vieta ir kt. Šio spektaklio pagrindinis veikėjas – Laikas, kurio mįslę bando įminti mažas berniukas, išsiilgęs nuolat užsiėmusios mamos dėmesio ir šilumos.

Apie laiką – kaip brangiausią šiandienos stebuklą – savo lėlių teatro spektaklyje „Stebuklingi laiko bateliai“ pasakojo ir teatro „Trečias skambutis”(aut. ir rež. N.Andriūnienė) aktoriai.

Pulsavo laikmečio dvasia

Jaunimui skirti spektakliai pulsavo šio laikmečio dvasia, kurioje maža šviesos ir vilties.

Panevėžio teatro „Menas“ spektaklis „Bėgikas“ (pagal M.Anderson) veiksmas vyksta sporto salės ar stadiono persirengimo kambaryje. Jaunuolių bendravimą lydi fragmentiški ir trūkinėjantys videoinstaliacijos vaizdai, ausų būgnelius plėšanti tranki muzika, žargonas, alkoholis, narkotikai. Pagrindinis pjesės veikėjas Bėgikas – bailus, tylus, kamuojamas nepilnavertiškumo kompleksų, bendraamžių laikomas nevykėliu, todėl nuolat žeminamas ir mušamas. Jis bėga, nes tiki kada nors tapsiąs čempionu ir atkeršysiąs savo skriaudikams.

Deja, ši istorija neturi laimingos pabaigos. Pasak V.V.Landsbergio, „yra du estetikos principai: pirmas – neigimo neigimo dėsnis, kai, rodydamas žiaurų pasaulį, tu juo nesidžiaugi, nesimėgauji, o nori pakeisti, kad žmogus (žiūrovas) suprastų, jog taip elgtis ir gyventi yra nenaudinga, beprasmiška. Teatras turi mokyti kilnumo, rodydamas nekilnumą arba teigdamas, kad nekilnumas, žiaurumas niekur neveda… Antras principas – labiau populiariosios kultūros reiškinys – negatyvumo demonstracija. Tai savotiškos pasakos be laimingų pabaigų. Tokių pasakų galime rasti ir lietuvių tautosakoje (Lit. ir menas, 2006 05 12).

Parašė devyniolikmetis

Vadovaudamiesi „neigimo neigimo“ dėsnio principu, atvirame ir provokuojančiame spektaklyje „Heroinas“(rež. D.Kimantaitė) dirba Alytaus miesto teatro jaunieji aktoriai. Iš namų pabėgę paaugliai Džema ir Taro patenka pas visuomenės atstumtuosius ir atranda žiaurų ir iki šiol nepažintą narkotikų, prostitucijos, vagysčių, nusikaltimų pasaulį.

Žiūrovai pasigedo teatro kalbos, nes jaunimo pamėgta to paties pavadinimo M.Burgeso knyga per daug tiesmukiškai, iliustratyviai perkeliama į sceną.

Daugžodžiavimas, veiksmo stoka – daugelio festivalyje matytų spektaklių vaikams problema.

Latvijos teatras TT savo spektaklyje „Artis tyli, Alisa tyli“ taip pat gvildeno šiuolaikinio jaunimo problemas. Du aštuoniolikmečiai – miestietė Alisa ir kaimietis Artis keliauja kaip kultinės Keruako knygos „Kelyje“ herojai, o jų bendravimas persmelktas triaukščių keiksmažodžių, vulgarumo ir populiaraus slengo, bet kartu ir artimo žmogaus šilumos bei tikros meilės ilgesio. Įdomu, kad šią pjesę parašė devyniolikmetis autorius A.Kaugeris, dramaturgo Laurio Gundaro kursų studentas.

Apmąstė gyvenimą

Poetine metaforine stilistika išsiskyrė Rusijos teatro „Mali“ spektaklis „Thanatos“ pagal Graikijos mitus (rež. N.Aleksejeva). Tai žmogaus paskutinės kelionės istorija, papasakota ryškia teatro kalba. Pagrindinis herojus, papuolęs į Mirties dievo Thanatos nelaisvę ir stebimas trijų likimo deivių Moirų, apmąsto visą savo gyvenimą.

Jaudinantis spektaklis „Vilis“ (rež. V.V.Landsbergis) apie garsų Žemaitijos skulptorių mistiką Vilių Orvydą sukurtas iš autobiografinių tekstų, interviu fragmentų, eilėraščių, prisiminimų bei autentiškų archyvinių kadrų.

Tarptautinis „Asitežo” festivalis Klaipėdoje išjudino jaunuosius žiūrovus, išryškino šiuolaikinio vaikų teatro tendencijas, dramaturgijos naujoves ir problemas bei nubrėžė ateities gaires.

by admin