Teatrališkojo „Šermukšnio“ uogos – ir saldžios, ir karčios
Liepos 5–7 dienomis Klaipėdos senamiestyje jau 17-ąjį kartą surengtas tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“.
Jūratė Grigaitienė
Pripažintus pasikviesti brangu
Festivalio tikslas, pasak šventės organizatorių, populiarinti nespecifinius teatro žanrus netradicinėse erdvėse, pristatyti įvairias teatro apraiškas, akcijas, improvizacijas, karnavalines eitynes. Šiemetis festivalis, kurio motto „a se versus mundum… / nuo savęs – pasaulio link…“, sulaukė svečių iš Latvijos (Liepojos lėlių teatras), Kosovo (teatrai „Dodona“ ir „Akt“), Suomijos (lėlių teatras „Centre Buoy“) ir Ukrainos (akademinis teatras „Koleso“). Lietuvai atstovavo „Atviras ratas“ ir „No Theatre“ iš Vilniaus bei uostamiesčio Apeirono, Pilies, Beno Šarkos Gliukų teatrai ir Alekso Mažono pantomimos teatras „A“.
Galima teigti, kad tik kelių teatrų pasirodymai visiškai atitiko „gatvės teatrų“ festivalio idėją ir formatą. Likusius spektaklius tikslinga būtų priskirti kitai kategorijai – „teatrai gatvėje“, todėl daugelis žiūrovų pasigedo daugiau grynojo „gatvės teatro“.
Festivalio iniciatorius ir meno vadovas režisierius Alvydas Vizgirda pasiguodė, kad ir vėl susidūrė su amžina ir skaudžia finansavimo problema, nes norint pasikviesti Europoje pripažintus „gatvės teatrų“ profesionalus į „Šermukšnio“ festivalį, reikalingos didelės lėšos. Šiemet, turint varganą ir skylėtą biudžetą, šventės organizatoriams teko gerokai pasukti galvą, siekiant išlaikyti gatvės teatrų festivalį pakankamai aukšto lygio.
Beno Šarkos adrenalinas
Idealus „gatvės teatro“ modelio pavyzdys – aktoriaus ir režisieriaus B.Šarkos judesio spektaklis „Taka“, surengtas tiesiog ant gatvės grindinio prie Danės upės krantinės.
Tai greičiau ne spektaklis, o teatro elementais apipintas šamaniškas ritualas / apeiga, nubloškianti žiūrovus keletą šimtmečių atgal į laukinių pigmėjų pasaulį.
Publiką veikė natūrali aplinka, muzikiniai garsai ar vėjo plazdenamos vėliavos, tiesioginis apnuoginto aktoriaus kūno sąlytis su tikra ugnimi, moliu, pelenais, aštriu pjautuvu ar ant galvos ir akių byrančiomis baltomis smiltimis. Ypač aštrūs pojūčiai užplūsta, kai aktorius šoka negailestingą gyvenimo ir mirties šokį „aukštyn – žemyn“ kietu gatvės grindiniu, iki kraujo nusibrūžindamas savo kelius arba rizikingai tipendamas tarsi „skustuvo ašmenimis“ užlenktais kojų pirštų galiukais.
Žiūrovus šokiruoja ir stipriai emocionaliai veikia B.Šarkos atliekamų sudėtingų fizinių judesių sukeliami aštrūs pojūčiai – skausmas, karštis, ribinės situacijos ir rizika, kurie sukuria ne tik originalią siužetinę leksiką, savotišką įtampos lauką, bet ir suteikia gerą dozę adrenalino publikai.
Surengė slavišką vakaronę
Visai kitokio pobūdžio „gatvės teatro“ spektaklį „Vakaronės“ (rež. Irina Kliščevskaja) parodė Kijevo akademinio teatro „Koleso“ aktorių trupė.
Tautiniais rūbais pasipuošę aktoriai žiūrovams surengė temperamentingą slavišką vakaronę su linksmomis liaudies dainomis, žaidimais, pokštais ir… tikra vietinės gamybos degtine bei tradicine užkandėle.
Įsivaizduoju, kad po tokio smagaus pasirodymo Ukrainoje iš savo vietų pašoka ir kartu su aktoriais linksminasi visi žiūrovai. Klaipėdiečiai viso folklorinio spektaklio metu reagavo taip pat labai šiltai ir audringai plojimais palaikė aktorius, tačiau iki masinių gatvės šokių nespėjo prieiti.
Sėkmės formulė – meistriškumas
Helsinkio lėlių teatro spektaklyje jaunimui „Bette’Sis’ O’Valley“ įtikinamai atskleista jaudinanti, bet ne sentimentali slaugos ligoninėje savo gyvenimo saulėlydį pasitinkančio seno, ligoto ir labai vienišo žmogaus gyvenimo istorija.
Suomių aktorė Satu Paavola, padedant muzikantui Bojanui Baricui, scenoje profesionaliai kuria keletą vaidmenų vienu metu. Ji – ir puikius vokalinius numerius „gyvai“ atliekanti dainininkė, ir dramos aktorė medicinos seselės vaidmenyje, ir kartu lėlininkė, gebanti tiksliai veikti, komunikuojant animuoti invalido vežimėlyje įkalintą žmogaus dydžio įspūdingų formų lėlę.
Šio spektaklio sėkmės formulė – dramatizmo, lyriškumo ir profesionalios vaidybos bei muzikinio-vokalinio meistriškumo sintezė.
Ugdo kultūringą publiką
Kamerinis Pilies teatro spektaklis „Milijono šypsenų miestas“ (rež. A.Vizgirda) į gatvės teatrų festivalio formatą įsikomponavo ne tiek formos, kiek turinio prasme.
Spektaklyje, sukurtame pagal interneto komentatorių atsiliepimus, su kandžia ironija aptariama itin specifinė Klaipėdos miesto Jūros šventės problematika.
Nors inscenizacija pastatyta jau senokai, bet masinių renginių piktžaizdės – besaikis alaus gėrimas, šiukšlės, triukšmas, gamtinių reikalų atlikimas neleistinose vietose, agresijos proveržiai ir pan. – išlieka aktualios ir šiandien. Originaliai spektaklio idėją paryškina ir scenografinis piešinys, kurį sudaro keturios mėlynos biotualetų būdelės, artikuliuojančios mintį, kokioje, atsiprašant, „š“ skylėje esame ar galime visi atsidurti.
Džiugu, kad vienas iš „Šermukšnio“ festivalio organizatorių prioritetų yra kultūringos publikos ugdymas.
Bandė žiūrovų kantrybę
Svečių iš Kosovo teatro „Dodona“ komedija keistu pavadinimu „Kur… Kas?“ (rež. Elmaze Nura), prasidėjusi itin temperamentinga ir ryškia aktorių vaidyba, greitai išsisėmė ir nesulaukė deramo atgarsio tarp žiūrovų: daugiažodė, primityvoko siužeto, neskoninga.
Dar keisčiau atrodė kitas jau neverbaline forma atliktas Kosovo teatro „AKT“ monospektaklis „Netrukdyti!“, kuriame jo autorius, režisierius ir atlikėjas Mentoras Zymberajus beveik valandą bandė savo ir žiūrovų kantrybę, siekdamas sugauti ir sutraiškyti jo ramybę drumsčiantį vabzdį, kol galų gale scenoje nuvirto pats, taip ir nepasiekęs tikslo. Tai labiau priminė studentišką pirmo kurso etiudą „aš duotomis aplinkybėmis“, o ne ištobulintą gatvės teatro vaidinimą.
Neatlaikė dramaturgijos svorio
Savotišku išbandymu žiūrovams tapo ir neseniai susikūrusio jauno uostamiesčio Apeirono teatro vaidinimas „Fliuchšteino moterys“ (rež. Greta Kazlauskaitė).
Maksimalistinius jaunatviškus siekius išsikėlusių aštuonių šaunių ir darbščių merginų komanda, regis, neatlaikė dramaturginio pagrindo svorio.
Nelabai aiškaus žanro spektaklis praėjo nelygiai, banguojančia kreive – kartais pernelyg monotoniškai, o retsykiais per daug agresyviai, priklausomai nuo to, kiek viena ar kita scena aktorėms asmeniškai yra aktuali ir suprantama.
Tiesa, jau pradeda ryškėti talentingų aktorinių darbų kontūrai. Atrodo, kad šį kartą dramaturgija pasirinkta, liaudiškai tariant, „iš bėdos“, vien dėl išskirtinai moteriškų vaidmenų gausos. Todėl norėtųsi palinkėti jaunam teatrui ateityje atsargiau ir atsakingiau rinktis medžiagą, kuri neretai tampa viso spektaklio sėkmės garantu.
Nuo scenos skleidė gėrį
Vaikų auditorija taip pat neliko nuskriausta.
Liepojos lėlių teatro spektaklis „Grufas“ (rež. Lelde Eglinska) atliktas labai tradicine ir jau kiek senstelėjusia lėlių teatro maniera. Veiksmas vyko senoje medinėje spintoje, tačiau pritrūko žaismės ir tiesioginio kontakto su mažaisiais žiūrovais. Gal sutrukdė kalbos barjeras?
Klaipėdiečių pantomimos teatro „A“ spektaklis „Ponas Krokokatinas“ (rež. A.Mažonas) buvo mielas ir šiltas vaidinimas ikimokyklinio amžiaus žiūrovams. Jis nuo scenos skleidė vien gėrį ir tik teigiamas emocijas.
Tarp kitko, pastarajame spektaklyje yra nemažai iliustratyvių scenų, galbūt būgštaujant, kad vaikai gali kažko nesuprasti. Tikslingiau būtų verbalinį Donaldo Bisseto pasakaičių tekstą judesiu išreikšti, o ne iliustruoti, nes pantomimos esmė yra byloti žiūrovui ne tiesiogiai, bet apibendrinta simbolių ir ženklų kalba.
Trūkumai virto privalumais
Festivalį papuošė nuotaikingas „Atviro rato“ koncertas „Juodraštis“ ir jungtinis dalyvių koncertas, skirtas Valstybės dienai paminėti, kuriuos vedė režisierius Aidas Giniotis.
Festivalio svarbiausiu akcentu tapo teatro „No Theatre“ iš Vilniaus spektaklis-provokacija „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ (rež. Vidas Bareikis), parodytas paskutinę renginio dieną jau ne gatvėje, o „Švyturio menų doke“.
Pradžia nieko gero nežadėjo. Spektaklis gerokai vėlavo, erzino sudėtingi labirintai su kliūtimis, kurias reikėjo įveikti, norint patekti į salę, ilga pauzė laukiant už durų likusių žiūrovų ir pan.
Tačiau vėliau „No Theatre“ aktoriai taip įtraukė žiūrovus į savo netikėtų žaidimų lauką, kad pasimiršo visi nepatogumai, o trūkumai virto spektaklio privalumais.
Ypač efektingai atrodė į vaidinimo aikštelę įvažiavęs didžiulis autobusas, aktorių žaidimai su žiūrovais ir netikėčiausiais daiktais, „mirštančios gulbės“ šokis su šlapiais grindų skudurais, pabaigoje nusileidusi žmogaus sėdynės formos uždanga ir, žinoma, originalios būtent savo autentiškumu Mr. Fluxus (akt. A.Storpirštis) akcijos bei kalbos apie erotiką, meną, menininko pašaukimą ir vietą visuomenėje. Svarbiausias edukacinio spektaklio momentas – dokumentiškumas, nes vaidinimas sukurtas remiantis Amerikos lietuvio, FLUXUS judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno biografijos faktais.
Amerikoje XX a. 7-ajame dešimtmetyje J.Mačiūno sukurtas FLUXUS judėjimas į pasaulinę meno istoriją įėjo absurdiškiausių projektų ir akcijų kūrimu (pvz. „Fortepijono veiksmai“, pasaulinė mėšlo kolekcija, Berlyno labirintas). Pasak kūrėjų, spektaklis-provokacija „Mr. Fluxus“, arba „Šarlatanai?“ – savotiškas teatro judėjimo „No Theatre“ dialogas su FLUXUS ir jų laikotarpiu, ieškant bendrų sąlyčio taškų, iš kurių bene svarbiausia – stereotipų laužymo mene tradicija. Todėl visi kvailiojimai šiame spektaklyje nėra tušti ir savitiksliai – jie turi realų pagrindą.
Prasmingai „Šermukšnio“ gatvės teatrų festivalį vainikavęs netradicinis spektaklis maloniai nustebino ne vieną kūrėją ar paprastą teatro žiūrovą. Suvokimas, kad daugelis originalių meno idėjų jau seniai atrastos ir „po saule“ – nieko naujo, verčia susimąstyti ir žymiai atsargiau vertinti visas esamas ir būsimas „naujoves“ bei atidžiau pastudijuoti teatro istoriją.
Iš festivalio istorijos
Kas antri metai Klaipėdoje vykstantis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis” – viena gražiausių
teatrinių vasaros fiestų Lietuvoje. Sunku suskaičiuoti, kiek spektaklių ir kitų teatralių projektų šis tarptautinis teatrų festivalis per 17 savo gyvavimo metų pristatė klaipėdiečiams ir miesto svečiams.
Pirmasis 1985-ųjų „Šermukšnis” buvo originali kamerinių spektaklių šventė. 10-asis festivalis 2002 m. jau išėjo į uostamiesčio gatves ir buvo entu-
ziastingai sutiktas daugiatūkstantinės publikos.
Jis buvo įsiliejęs į Jūros šventę ir atsiskyrė nuo jos; vyko įvairiose Klaipėdos senamiesčio vietose, kol galiausiai apsistojo Danės krantinėje, vadinamojoje „Meridiano“ aikštėje.
„Šermukšnis“ kasmet plečia savo dalyvių geografiją ir vis primena, kad šiame festivalyje svarbiausia – ne tiek patys spektakliai, kiek šventės visuma – spalvomis, renginių gausa ir fantasmagorija pulsuojantis miesto senamiestis su alogišku, keistu, linksmu ir be galo teatraliu jo gyvenimu.
17-ąjį „Šermukšnio“ festivalį organizavo Klaipėdos kultūros centras Žvejų rūmai. Festivalio dailininkas – Anatolijus Klemencovas.
