Teatras vaikams: naujų kraštovaizdžių paieškos
Gitana Gugevičiūtė
Veik vienu metu į dviejų Klaipėdos teatrų – muzikinio ir dramos – scenas žengė režisierės bei dramaturgės Agnės Dilytės režisuoti spektakliai vaikams „Neliūdnos varlės neprincas“ ir „Dėdės Tito džiazas“.
Vienu metu – du
Daugelis mūsų paraleliai skaito dvi ir daugiau knygų; damos geba nerti vąšeliu ir sykiu žiūrėti mėgstamą serialą; dažnas aktorius derina darbą universitete su naujų vaid-menų kūrimu ir vestuvių vedimu bei seminarais verslininkams. Yra talentų, kurie vienu metu dešine ranka piešia, o kaire rašo; yra karvedžių, kurios rašo, klausosi radijo ir nurodinėja vaikui, kaip gyventi. Tai neatrodo keista, greičiau – šių laikų „normalybė“, tapatinama su aktyvumu, produktyvumu. Tačiau vienu metu (nu)dirbtì darbai nebūtinai vienodai kokybiški, o dviejų gyvybiškai svarbių darbų „gyvenimo treneriai“ apskritai nerekomenduoja dirbti kartu (jei jie tikrai svarbūs).
Kaune gimusi, Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigusi teatro režisūros magistro studijas A.Dilytė produktyvi tiek režisūros, tiek dramaturgijos srityse – pastatė virš dešimties spektaklių ir nemažai jų – pagal savo pačios pjeses. Menininkė itin dėmesinga vaikų auditorijai, o jos kūrybinis kelias, besidriekiąs išilgai Lietuvos, neleidžia nustebti, kad jos spektaklių (iškart dviejų!) pagaliau sulaukėme ir Klaipėdoje.
Esama panašumų
Abu premjeriniai A.Dilytės darbai muzikalūs, judrūs, spalvingi, prašmatniais kostiumais (jų išvaizda rūpinosi Artūras Šimonis). Pirmajam spektakliui ji sukūrė autentišką libretą (muziką jos tekstams parašė ir artistams diriguoja kompozitorius Vladimiras Konstantinovas). Antrasis atsirado režisierei ir dramaturgei žaidžiant garsaus vokiečių rašytojo Peterio Hackso apysakomis „Oro duobė“ ir „Nelaisvėje“ (šio spektaklio muzikos autorius – talentingas džiazo muzikantas Saulius Šiaučiulis).
Abiejuose spektakliuose galiojančios žaidimo taisyklės leidžia kūrybinei vaizduotei šėlti daugiau negu realiai šėlstama. Abu spektakliai aptariamuoju momentu dar „žali žali“. Esama ir daugiau išorinių panašumų, kuriuos būtų galima pavadinti stiliumi, jau lengvai atpažįstamu dailininko, scenografo A.Šimonio braižu; panašiomis intonacijomis bylojančiu A.Dilytės balsu. (Beje, su P.Hackso medžiaga dirbo ir A.Dilytės dėstytojas režisierius Gytis Padegimas, 1997 m. KVADT pastatęs vaidinimą „Oro duobė“.)
Ne sykį klausta apie spektaklių vaikams kūrimo specifiką A.Dilytė teigė, kad „vaikams dera kalbėti žaismingai, paprastai, lengvai ir pozityviai“, kad spektaklis mažiesiems „privalo būti šviesi, spindinti, pozityvi erdvė – jokios agresijos, vaikų „gąsdinimo“, kuo mažiau šiurkštumo ir panašiai“. Tokie yra ir šiedu. Kartu, deja, deklaratyvūs, paviršutiniški, vidujai neveiksnūs, nestokojantys pavienių (ir neaktualių) fragmentų, niekaip neįtelpančių į spektaklio „asorti dėžutę“ – artikuliuojamą temą.
Apie varlių pasaulį
Vienos dalies muzikiniame-teatriniame žaidime vaikams „Neliūd-nos varlės neprincas“ preparuojamas nelaimingumo sindromas, kuriuo serga ir dažnas lietuvis.
„Nežaisiu, nesvajosiu, nesijuoksiu, nekeliausiu, nedraugausiu… Esu nelaimingas ir tuo patenkintas“, – maždaug toks leitmotyvas apibrėžtų balos, kuriai vadovauja didžioji kūdrinė varlė Akvagordija (Arūnas Ramelis / Aurimas Raulinavičius), situaciją. Toji bala – kasdienė mūsų aplinka – išties nėra absoliučiai uždara, ir gyvenimo kokybė gali keistis priklausomai nuo požiūrio. Tačiau įtakingos pozicijos nenorinti prarasti Akvagordija atkakliai šalina „kitokio pasaulio ženklus“, kurie nepaliaujamai skverbiasi į monotonišką kasdienybę. Pirmiausia kaip permainų ženklas atskrieja strėlė, paskui užsuka varliukas Krantinukas (Vytautas Bytautas / Gintautas Platūkis), atrieda linksmuolė Spanguolė (Elena Anužienė / Ingrida Girdvainienė), atsklendžia apie savarankišką skrydį svajojusi Gandro plunksna (Inga Briazkalovaitė / Vitalija Trinkė). Akvagordijos vienvaldystei pasipriešina maža varlytė Kvaterina (Reda Jucevičienė / Liuda Montrimienė), kuriai norisi žaisti, linksmintis, keliauti, t.y. ne paversti žodeliu taip, – ji ir priverčia užrūdijusį mechanizmą judėti.
Istoriją apie varlių pasaulį pasakoja net 40 žmonių – visas Klaipėdos muzikinio teatro choras, kuriam choreografiją sukūrė balerina I.Briazkalovaitė. Dekoracijų nėra (jas čia atstoja šviesos, choreografiniai sprendimai, įdomūs kostiumai, išraiškingos jų detalės – pirštinės, akys, kepurės, dryžiai, žabo etc.) ir jų tikrai nepasigendama, nes erdvė išradingai užpildoma pačių artistų.
Emigracijos tema
O Klaipėdos dramos teatre A.Dilytė pasiryžo šių dienų aktualijoms adaptuoti P.Hackso knygą „Oro duobė. Nelaisvėje“, akcentuodama emigracijos temą. Apmaudu, kad šis ryžtas nuskambėjo mažų mažiausiai neryžtingai, o pozityvi, lengva, intelektuali, temperamentinga, moderni ir kartu romantiška literatūra, pilna humoro ir ryškių personažų, virto kažkokia painiava (vienų P.Hackso personažų vardai lengvai atiduodami kitiems; keičiamos jų tarpusavio santykių trajektorijos, nebelieka siekiamybių) bei klausimų serija: kodėl Henrietė (akt. Simona Šakinytė) neišvyksta nė su vienu iš artimųjų (leidžiama suprasti, kad ji nenori, nes tai, kuo jie užsiima, mergaitei neįdomu)? kas – dėdė Titas (akt. Vaidas Jočys) ar Henrietė – realų pasaulį paverčia stebuklų lauku? kam oponuoja ponia Filip (akt. Regina Šaltenytė) ir dėl kokių priežasčių spektaklio finale ji solidarizuojasi su a la protagonistais? kokią pamoką išmokę spektaklio finale pas mergaitę grįžta jos artimieji? galų gale, kam siaurinti literatūrinės istorijos begalybę iki deklaratyvios, štampais argumentuotos emigracijos problematikos, o veikėjus paversti kažkokiais vaikščiojančiais trafaretais?
Šiuo aspektu muzikinio-teatrinio žaidimo „Neliūdnos varlės neprincas“ dramaturginis stuburas, nors ir kamuojamas tarpslankstelinių disko išvaržų, daug tvirtesnis ir tiesesnis nei spektaklio „Dėdės Tito džiazas“ siužetinė ašis. Ir dar viena replika pastarojo spektaklio adresu. Vienas iš esminių jo kozirių – gyvas muzikavimas – liko nepanaudotas: artistiški muzikantai (Edmundas Federavičius, Laimonas Urbikas ir pats maestro S.Šiaučiulis) tiesiog atliko muziką ir jokio kito vaidmens (jei vaidmeniu nevadinsime saksofonininkui L.Urbikui suteiktos galimybės pereiti per sceną). Kai kas jų net nepastebėjo… Apmaudžiausia, kad tų lengvai pro akis praslystančių dalykų, iškart pamirštamų detalių – daug.
Kai viskas – dar „žalia žalia“
Būsime atsargūs ir labai žmogiški, jei sakysime, kad viskas dar „žalia žalia“. Kad teko matyti ne tuos spektaklius, kuriuos pristatė anonsai, nes tikroji premjera dar neįvyko, bet tikrai įvyks (tik jau kitais metais). Kad atsiras ir akcentai, ir loginiai kirčiai, ir esminiai veikėjų portretų štrichai.
Bet žmogiška ir abejoti: ar šiuokart teiginys, kad apie vaikams svarbius (aktualius) dalykus reikia „kalbėti žaismingai, paprastai, lengvai ir pozityviai“ nesuprimityvinamas? Ar veiksmo anemija, daugybę kartų žaisti teatriniai žaidimai ir yra tas interaktyvus, gyvas spektaklis? Kur tas pramuštgalviškumas ir ieškotojo dvasia, kurios įkvėpti Henrietė, dėdė Titas ir varlytė Kvaterina žygiuoja atrasti naujų kraštovaizdžių geografijos žemėlapyje ir savo pačių sielose? Kur ta „raudona gija“, kuri, kaip pasakytų dėdė Titas iš knygos, turi eiti per kiekvieną ilgesnę kalbą, šiuo atveju – spektaklį?
