Ten, kur molio upės, glazūros krantai…
Į Isroildžono Baroti keramikos parodos „Suzani“ atidarymą Baroti galerijoje susirinko minia draugų ir gerbėjų. Nėra ko stebėtis. Galerija populiari, turi savo autorių ir prijaučiančiųjų ratą, o I.Baroti, labai labai mažo Klaipėdos keramikų būrelio atstovas, yra įdomus, bet personalines parodas gana retai rengiantis kūrėjas. Atėjusiųjų į atidarymą laukė ne tik, kaip įprasta, svetingas priėmimas, bet ir keli netikėtumai.
Kristina Jokubavičienė
Netikėtumas pirmas: ekspozicija
Iš pradžių lengvas sumišimas – ar jau Baroti galerija nebeturi ant ko keramikos pastatyti? Ne, tiesiog tokia koncepcija, išsirutuliojusi iš banalios situacijos: nusprendė I.Baroti savo dirbtuvę apvalyti, remontams pasiruošti.
O, kaip žinoma, menininkų dirbtuvėse kaupiasi ne tik menai, bet ir visokie daiktai, bėgant metams įgaunantys vis didesnę vertę (tik pas eilinius žmones tie daiktai tiesiog morališkai pasensta). Kad ir ši spintelė iš kažkada labai geistino „Zundos“ komplekto, jau beveik vintažiniu tapęs šaldytuvėlis „Snaigė“, o ką jau ir kalbėti apie paties keramiko rankomis iš šiurkščių, neobliuotų lentų sukaltą darbastalį…
Kitu atveju sakytume – „vargo vakarienė“, šiuo atveju senų rakandų panaudojimas keramikos darbams eksponuoti suskambėjo netikėtomis prasmėmis – kaip praėjusio kūrybos laikotarpio aplinkos ženkliškumas, kaip kontrastas tarp standartinių daiktų ir originalių meno kūrinių. Dar plačiau žvalgantis, galima atrasti ir paralelių su skirtingomis kultūrinėmis tradicijomis, su autoriaus kūrybos pradžia dar sovietinėje Lietuvoje, nostalgija gimtiesiems kraštams, poreikiu eksperimentuoti.
Netikėtumas antras: skulptūros
Sunkios, stambios, grubios vyriškos ir moteriškos padermės žmogėnų figūros, atliekančios keistus, gal ritualinius, o gal banalius veiksmus? Tie keli darbai labai skiriasi nuo stelaže (metalinis, irgi iš dirbtuvės) eksponuojamų ankstesnių, praėjusių metų vasarą parodose Danijoje rodytų I.Baroti kūrinių.
Skulptūriško monumentalumo užuomazgų yra visoje keramiko kūryboje. Šiose statulose tai prasiveržia tiesiog brutalia jėga, per dykumos, dykros (žmogėnuose?) išbyrėjimo–ištekėjimo metaforą. Kadangi niekas negali pasakyti, kaip toliau su žmogėnais (kartu ir skulptūrine keramika) bus, palikime juos sau; ateitis parodys.
Netikėtumas trečias: „suzani“
Labai melodingas žodis, bet neturintis nieko bendro nei su Siuzanomis, nei su Zuzanomis. I.Baroti dėka sužinojome apie seną Vidurinės Azijos tautų, pirmiausia tadžikų, kazachų, uzbekų liaudies tekstilės tradiciją – rankomis siuvinėtus didelius ir mažus kilimus, užklotus, apklotus, aprangos detales.
Persų kalbos žodis „suzani“ reiškia tiesiog adatą. Pagrindui naudojamas medvilninis audinys, siuvinėjama šilko arba medvilnės siūlais. Siuvinėjimo motyvai tradiciniai – mėnulio, saulės diskai, tulpės, gvazdikai, irisai, granato vaisiai, vynuogių kekės ir lapai, pasitaiko žuvų ir paukščių figūrų. Šie spalvingai išsiuvinėti kilimai, užklotai buvo svarbi nuotakos kraičio dalis. Kadangi jų reikėjo daug, vos gimus dukrai, visos šeimos moterys (motina, senelės, seserys, pusseserės, tetos) pradėdavo siuvinėti. Didesni kilimai būdavo susiuvami iš mažų dalių, taigi ir pats darbo procesas įdomus. Iš pradžių medžiagos juostos sudaigstomos, padaromas piešinys, tada sukarpoma gabalais, kad visoms moteriškėms užtektų, o išsiuvinėjus dalys vėl sujungiamos į vieną. Smulkūs piešinio neatitikimai, spalvų skirtumai nebuvo laikomi trūkumu. Rezultatas – spalvingi, meistriškai atlikti dirbiniai, kurių ar ne XV a. siekianti tradicija šiandien vėl atgaivinama Vidurinėje Azijoje.
Atsiprašau už ilgoką ekskursą, bet kaip kitaip išsiaiškinsi, ką „išsiuvinėjo“ parodai I.Baroti? Ši parodos darbų dalis – daugiaspalvės keraminės plokštės – iš tikro nustebino. Keramikas, pirmą kartą pabandęs kurti reljefus, ėmėsi visų pirma technologiškai sudėtingo uždavinio. Gal jau nedaug kas prisimena, kad keraminių pano, skirtų standartiniams visuomeniniams interjerams, tradicija buvo gaji 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lietuvių taikomojoje dekoratyvinėje dailėje. Anuomet tai buvo vertinama kaip „gyvybingos liaudiškos dvasios“ (o realybėje dažniau pseudoliaudiškų motyvų, personažų) perkėlimas į naują aplinką.
Kaip tolimo krašto liaudies kūrybą šiuolaikiškai interpretuoti sekasi XXI a. keramikui, iš to tolimo krašto kilusiam ir jau per 30 metų gyvenančiam kitoje aplinkoje? Visi žino, kad I.Baroti yra nenurimstantis eksperimentatorius. Neįmanoma įsivaizduoti jo metų metais štampuojančio vieną kartą atrastą formą. Stiprus naujų meninių paieškų ir iššūkių nugalėjimo variklis yra išskirtinis šio kūrėjo bruožas. Tad nenuostabu, kad 2013 m. pažymėti keraminiais paveikslais. „Suzani“ šiuo atveju – geras, bet kartu ir pavojingas pretekstas. Juk „suzani“ yra tikri, gražūs objektai, ir lengva būtų buvę tam išoriškam grožiui pasiduoti – emociniu požiūriu tai visai suprantama. Autorius renkasi du momentus: spalvinę raišką ir autentiško motyvo laisvą interpretavimą bei multiplikavimą. Kurdamas įspūdį, kad plokštėse išdidinami pirmavaizdžio fragmentai, toliau tiesiog žaidžia su jais, dėliodamas į centriškas, simetriškas, frizines struktūras. Smulki ir turtinga paviršių faktūra implikuoja siuvinėto audinio įspūdį.
Žvelgdamas į tuos molio „siūlus“, glazūros „dygsnius“, matai originalią interpretaciją, subtilų žaidimą rytietiškais motyvais, stebi jų slinktis į šiuolaikinę ir vakarietišką pasaulėjautą, o visuma – originaliai interpretuotas Rytų ir Vakarų susipynimas. Tas gilus, keistai rimtas tradicijų praradimo, atgaivinimo, susipynimo, tęstinumo, kartu savojo identiteto apmąstymas yra pats vertingiausias parodos švelniu pavadinimu „Suzani“ aspektas.
