Tie patys KITI

Tie patys KITI

Gegužę ir birželio pradžioje net tris Klaipėdos ekspozicines erdves okupavo KITI. Klaipėdos dailės parodų rūmuose, Kultūrų komunikacijų centre ir Fotografijos galerijoje pasklido nemenkos apimties KITŲ fotografijos projektas.

Gytis Skudžinskas

Radikaliai priešinga kryptimi

Visų pirma, išgirdęs apie šį projektą nevalingai prisimenu LTV demonstruotą serialą „Dingę“, ten KITI buvo į negyvenamą salą per nelaimingą atsitikimą patekusiems civiliams nepažinūs, kartu grėsmę keliantys ir filmo (o gal gyvenimo) intrigą kurstantys čiabuviai. Socialinėje psichologijoje KITI apibrėžiami kaip kito mentaliteto atstovai, kartu pažymint, kad kito suvokimas, priėmimas ir skirtybių apibrėžimas yra būtinas savęs suvokimui ir tapatybės konstrukcijai. Toks trumpas apibendrintas įvadas gali pakankamai aiškiai parodyti, kodėl toks projektas yra svarbus bendram uostamiesčio kultūrinio gyvenimo pulsui, bet vėl viską pradėkime iš pradžių.

Pusmetį Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriui vadovaujantis Darius Vaičekauskas į šį postą atėjo bemaž su gigantomaniškais projektais. Ne, čia neturiu omenyje rinkimų pažadų, bet toks apibūdinimas peršasi stebint vykdomą veiklą. Per šešis mėnesius du dideli projektai, apimantys po keletą ekspozicinių erdvių ir pristatyti asmeninės iniciatyvos ir užsispyrimo dėka, yra tikrai labai daug. Pirmasis buvo „Archyvas“, iškapstęs iš dulkėto LFS Klaipėdos skyriaus sandėliuko šiandienių klasikų jaunystės fotografijas. Dabar pasukta radikaliai priešinga kryptimi ir rodomi tie autoriai, kurių darbai dar net nėra priartėję to sandėliuko link. Kaip buvo skelbta pranešime spaudai, KITI pristato fotografijos slinktis į kitokį kūrybinį matymą ir mąstymą.

Dažnai gražu, retai įdomu

Ir nors projektas pristatytas kaip naujų autorių kalvė, tenka pastebėti, kad keletas autorių jau bemaž ketveri metai yra permanentiškai debiutuojantys, startuojantys ar kitaip pradedantys reikštis uostamiesčio ir ne tik meno erdvėje. Vis dėlto iš tokio užmojo projekto tikimasi labai daug. Na, jei ne revoliucijos, tai bent kokio nors unikalaus, autentiško ir tradicinės hierarchijos nesankcionuoto žvilgsnio ar minties rakurso.

Tačiau vėl skubėdamas turiu pastebėti, kad kalbant apie projektą KITI patogiau ir aiškiau yra vartoti ne terminą fotografija su pačiomis plačiausiomis asocia-cijomis, bet dailiai sušukuotą – fotografijos menas. Tai tarsi ir suprantama, fotomenininkų sąjunga pristato fotografijos meną, ir toks apibrėžimas bei nuoseklumas, atėjęs po parodų peržiūros, išblaivo nuo pirminės pranešimo ir pavadinimo sukeltos euforijos. Pasirodo, kad šie KITI yra labiau potencialūs „sandėliuko“ gyventojai, kas, žinoma, nėra blogai, nei grėsmę keliantys ir gyvenimo intrigą kurstantys čiabuviai.

Galima kalbėti ir konkrečiau. Tik paprastas faktas, bet akivaizdu, kad parodose dominuoja nespalvota fotografija. Darau prielaidą, dauguma KITŲ autorių anksčiau reiškėsi virtualiose fotografijos galerijose, ir toje erdvėje klasikinė fotografija atrodo kaip radikalus iššūkis vyraujančiai ryškiaspalvei skaitmeninei fotografijai. O profesionalioje fotografijoje technika nevaidina jokio vaidmens, neretas autorius šokinėja nuo vienos technologijos prie kitos, visiškai nesuteikdamas tam lemiamos funkcijos.

Žvelgdamas į tas nespalvotas fotografijas dažnai galiu pasakyti gražu, bet retai įdomu, ir vėl kokiame nors internetiniame portale ne vieną autorių įvertinčiau aukščiausiu balu, net gal įsidėčiau į mėgstamų fotografijų albumą. Bet čia parodų salė, o ne minutės pertraukėlė tarp nesibaigiančių darbų.

Kuria patrauklius atvaizdus

Dauguma autorių seriją sugrupuoja pagal kokį nors formalų elementą ir pasikliauja ta jungiamąja grandimi. Juozo Kalniaus atveju tai objektas, Marijaus Bružilos, Ramūno Maniko – teritorija, Dariaus Šimkaus – optika, Sauliaus Slavinsko – technika ir t.t., ir pan. Ir nors toks paprastas principas vizualiai fotografijas sujungia į vieną liniją, bet dažnai taip ir lieka neaišku, koks tos serijos siekis ir pranešimas.

Iš tos gausybės nespalvotų fotografijų ryškiai išsiskiria Evelina Kerpaitė, nors ir grąžinanti žiūrovą į fotografijos ištakas ir kalbėjimą apie šviesą, bet tai daranti itin kruopščiai ir tiksliai išgryninanti savo pasirinktus sprendimus.

Toliau dar daug nespalvotos fotografijos, kurioje nėra žmogaus, ir čia prisimeni prieš tris dešimt-mečius kilusį fotografų sąjūdį, atsisakantį reportažinės mokyklos. Bet KITI daug nuosaikesni. Nerasime čia nei A.Būdvyčio akiplėšiškumo, nei G.Zinkevičiaus ironijos, nei A.Šeškaus rutinos. Ir net pats didžiausias estetas iš anų laikų maištininkų, dabar jau Nacionalinės premijos laureatas V.Balčytis KITŲ projekte atrodytų kaip didžiausias radikalas.

Susidaro įspūdis, kad šiandieniai KITI tiesiog negalvoja apie fundamentalius kūrybos principus – problema-sprendimas-pranešimas, o mieliau renkasi patrauklaus atvaizdo kūrimo strategijas. Pats aiškiausias pavyzdys – Valdo Ančerio kūryba. Pastarojo darbai – tikra meninė fotografija, kurią puikiai įsivaizduoju prabangaus restorano interjere ar gražioje novelių rinktinėje, bet niekaip nerandu rakto, atidarančio duris šiam autoriui į šiuolaikinį meno kontekstą.

Paradoksalu, o gal dėsninga…

…bet KITŲ projekte galime pasakyti įdomu ir vartoti terminą fotografija prie kelių spalvotų fotografijų.

Dalios Šukytės fotografijų ciklas, rodantis ženklus, reguliuojančius mūsų kasdienybę, elgesį ir sprendimus, socializuojančius mūsų aplinką, nėra toks patrauklus iš pirmo žvilgsnio, bet turi aiškų probleminį užtaisą. Gaila, kad autorei nepavyko aiškiau konstruoti pranešimo turinio, taip savo seriją priartinant prie tipologinės analitinės fotografijos. Kita vertus, už šią seriją reikia dėkoti ne tik autorei, bet ir parodos kuratoriui. O tai reiškia, kad KITI ne visada ateina kaip perkūnas iš giedro dangaus, kartais patariamasis žodis gali būti lemtingas.

Įdomiausia tarp KITŲ Liudo Andrikio kūryba. Jo fotografijose kinematografiška nuotaika persmelkta švelnia ironija. Atskiros fotografijos atrodo kaip momentai po/prieš/šalia įvykio ir tas taiklus nepataikymas intriguojančiai nepapasakoja herojaus gyvenimo istorijos. Dilema, ko gero, būtų kertinis žodis, apibūdinantis šią seriją.

Pabaigiant reikia vėl sugrįžti į pradžią ir konstatuoti, kad KITI nėra nepažinūs, greičiau dublikuojantys. Vis įkyriai peršasi mintis, kad šio projekto autoriai pasikliauja intuicija ir šalia matomais pavyzdžiais, taip neišlaisvindami savo kitoniškumo. Ir kai kiekvieną dieną po 12 valandų domiesi fotografijos procesais, labai akivaizdžiai suvoki, kad kitur fotografijos yra gerokai įvairesnės, o lietuviška fotografija tepanaudoja ne daugiau kaip 10 proc. visų fotografinės raiškos galimybių. Tampa liūdna, kad ir KITI fotografijos scenai pridės daugiausia 1 proc.

by admin