Tik trumpas pasivaikščiojimas Berlyne

Tik trumpas pasivaikščiojimas Berlyne

Berlynui būdingiausias bruožas – pagarba praeičiai, unikaliai ją sujungiant su šiandiena.

Gytis Skudžinskas

Kai lietuviška žiema pradeda rodyti savo tikrąjį atšiaurumą, gyventojus apima pošventinės depresijos nuotaikos, o vietinis kultūrinis gyvenimas snūduriuoja laukiant fondų ekspertų sprendimų, verta bent trumpam nuvykti pasižvalgyti ten, kur kultūra negali snausti, ten, kur meninis vyksmas yra būtina bendrinė kategorija.

Diktuoja Europos kultūros pulsą

Žvelgiant į šiandienę Europą, aiškiai dominuoja trys centrai, diktuojantys kultūros pulso tempą, – tai Londonas, Paryžius ir Berlynas.

Bet pastarasis yra bene gyvybingiausias, mažiausiai nuspėjamas ir metantis bei priimantis daugiausia iššūkių. Būtent Berlyne, kur susijungė Rytų ir Vakarų Europa, beje, tai aiškiai jaučiama ir šiandien, lygiavertes pozicijas užėmė tiek pompastiškos finansiškai galingos kultūros institucijos, tiek subkultūrinės meninės srovės.

Jame kiekvienas surado savo vietą ir egzistuoja greta nepabrėžiant kultūrpolitinės diferencijacijos. Net jo prestižiniai meno centrai supranta, kad yra tik vienas iš daugelio pasirinkimo variantų, o tai neabejotinas privalumas vartotojui.

Net nenuostabu, kad šiame mieste neprigyja bienalės, demonstruojančios savo raumenis, ar meno mugės, siekiančios suvilioti kuo daugiau kolekcininkų, bet kiekvienas gali nusibrėžti savas ir unikalias ekspozicijų lankymo ir meno pažinimo trajektorijas. O dėl to darkart laimi suvokėjas, jam nepateikiami ataskaitiniai projektai, bet leidžiama stebėti natūralią kultūros apyvartą.

Per fotografinius taškus

Megapolyje egzistuoja neaprėpiamas kiekis kultūros veiksmų, todėl būtina žinoti, ko ieškai ir, žinoma, ką įmanoma rasti.

Kadangi mane bene labiausiai domina fotografija ir gretutiniai meniniai reiškiniai, mano pasivaikščiojimas nusidriekė per fotografinius taškus.

Be jokios abejonės, Berlyne tą pačią dieną galima surengti ir nemažiau turtingą šiuolaikinės tapybos, grafikos, medijų meno ar instaliacijų ekskursiją.

Diane Arbus, Eugene’as Atgetas, Helmutas Newtonas, Jeffas Wallas, Martinas Parras… Jei kuris nors iš šių autorių būtų eksponuojamas kur nors Lietuvoje, apie tai trimituotų visa vietinė žiniasklaida, o Berlyne tai tik viena iš begalės variacijų, ir kai kurias „žvaigždes” neišvengiamai tenka praleisti.

Pirmiausia patraukiamia į Lietuvoje šiuo metu itin garsiai skambančios institucijos „Guggenheim Foundation” muziejų. Pasitinka tas pats nieko neišsiskiriantis pastatas, kukli afiša, nedidelė bilieto kaina, kuri pirmadieniais ištirpsta iki apskrito nulio, paslaugus personalas. Tačiau salėse – postmodernios fotografijos guru J.Wallas. Autorius nagrinėja tapybos istorijos ir kino diskursus.

Tarp šių paralelių J.Wall’as išskleidžia amžiną fotoatvaizdo problemą – realybės, reprezentacijos ir simuliacijos klausimus. Vienuose darbuose iš tiesų egzistuojančios ir tik užfiksuotos vietos, bet atspauduose atrodančios lyg filmo scenografija, dramatiškai bandanti pakreipti suvokimo eigą. Ištuštėjusios darbo erdvės tarsi prisisunkusios juodo darbo prakaito. Kai kuriuose iš jų balansuojama ant matomumo, o kartu ir suvokimo ribos. Kituose atspauduose sukurtos situacijos, tačiau atrodančios lyg natūrali gyvenimo eiga.

Šias dvi strategijas atskiria pats darbų eksponavimas. Simuliacinės situacijos pateiktos ant kinematografiškai šviečiančių ekranų, o dokumentiniai kadrai atspausti klasikiniu sidabroželatininiu principu. Kita vertus, nei vieni, nei kiti atspaudai nenusileidžia formatu, ilgoji kraštinė ne mažesnė nei trys metrai, tad suvokėjas, patekęs į tokią vaizdų griūtį, pradeda abejoti realybės ir simuliacijos nekintamumu.

Portretai – ant pastatų fasadų

Pagrindinėje Berlyno prekybinėje arterijoje – Friedrich gatvėje – tiesiog ant pastatų fasadų eksponuojami milžiniški jauno menininko JR portretai.

Prancūzas JR yra šių metų Europos herojus, kurio istorija panaši į pelenės pasaką. Paryžiaus metro radęs senovinę kamerą, už kurią lombardas siūlė tik penkis eurus, autorius per porą metų tapo geidžiamu svarbiausiose ekspozicinėse erdvėse.

Ar tai tiesa, ar gudrios vadybinių mitų pinklės tesprendžia kiekvienas sau, bet kur bepažvelgsi, JR 2007 metais buvo visur – Paryžiuje, Arlyje, Amsterdame, Niujorke.

Iš tiesų JR darbai atspindi šiandien itin populiarius artimos aplinkos ir globalizacijos klausimus. Kritikai autoriaus kūrybą įvardija kaip „Generacijos portretą”. Bet šis prancūzas iš panašaus pobūdžio strategijas plėtojančių autorių išsiskiria tuo, kad buvęs gatvės menininkas ir šiandien neužsidaro galerijų salėse – savo ekspoziciją išplėtoja ir gretimose gatvėse, ir kiemuose. Taip pat darbuose ryškus ir parodijos bei švelnios ironijos braižas, o darbai ant didmiesčių fasadų sėkmingai konkuruoja su reklaminiais plakatais ir dar išplečia savo pranešimų turinį.

Ir latvis, ir britų legenda

August ir Linien gatvės buvusiame Rytų Berlyne šiuo metu yra tapusios pagrindine galerijų bazavimosi vieta. Ten bet kurią dieną rasi ne mažiau kaip dešimtis ekspozicijų, kuriose – svarbiausi šiandienio meno autoriai.

Čia yra ir lietuviškų akcentų – tai Giedrės Bartelt galerija, šiuo metu eksponuojanti jauno ir kontraversiško latvio Arniso Balčius personalinę parodą.

Ten ir fotografijų parduotuvė, kurioje priimami visi autoriai, o pirkėjai moka tiesiog po dešimt centų už kvadratinį fotografijos centimetrą.

Ten ir britų daiktiškosios fotografijos legenda M.Parras.

M.Parro lakštuose britų kasdieniai pusryčiai išdidinti iki reklaminių stendų formato. Autorius rodo daiktus kiek kitokius, nei mes juos įpratę regėti reklamose. Atspauduose maistas ir daiktai jau palytėti gyvenimo, nebe tokie patrauklūs ir įrėminti sarkastiško maestro kompozicijose.

A.Balčius, jau kelerius metus gyvenantis toje pačioje Didžiojoje Britanijoje, rodo savo emigranto būtį šioje šalyje, kuria menamus kino scenarijus ir vizualizuoja personalinius troškimus.

Klasika ir naujosios medijos

Visiškai kitokią fotografiją galime regėti nusibeldę į kitą centrinio Berlyno dalį. Legendinės mokyklos Bauhaus įkūrėjo Martino Gropiuso vardu pavadintame muziejuje – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Paryžius. E.Atgetas – vienas svarbiausių to laikmečio fotografų, svarus tiek grynosios fotografijos istorijai, tiek kaip fotografas, leidęs suvokti fotografiją kaip neatsiejamą vizualiosios kultūros dalį.

Nors fragmentuotos ir praėjusio laiko fotografijos šiandien itin vertingos kaip bendrakultūrinis paveldas, anuomet šie atspaudai buvo suvokti kaip tikrovės perpasakojimas, ir ne veltui E.Atgetas buvo itin vertinamas tapytojų siurrealistų.

O šalia kitose centro salėse tarptautinė naujųjų medijų paroda, analizuojanti meno ir technologijos sąryšio klausimus.

Muziejų salos pamokos

Kaip jau minėjau, bet kurią dieną Berlyne galima sudaryti turtingą kultūrinį turą bet kurio meninio žanro mėgėjui. Tačiau Vokietijos sostinėje apstu ir klasikinio meno pavyzdžių, dauguma jų Spre upės įrėmintoje muziejų saloje.

Bent keturi stambūs neoklasicistinio stiliaus pastatai talpina visą lobyną praeities meno. Bode muziejuje – viduramžiai, ankstyvasis renesansas, gotika, barokas; Pergamon muziejuje – antika, vidurinieji Rytai, islamo menas; Nacionalinėje galerijoje – klasicizmas, romantizmas, impresionizmas, ankstyvasis modernizmas; Neues muziejus, Altes muziejus….

Visą vaizduojamojo meno istoriją galime aptikti nedidelio ploto muziejų saloje. Ir šioje praėjusio laiko saugykloje aiškiai išsiskiria Berlynui būdingiausias bruožas – pagarba praeičiai, unikaliai ją sujungiant su šiandiena.

Altes muziejaus fasade eksponuojama minimalisto Maurizio Nannucci’o neoninė instaliacija „Visas menas buvo šiuolaikinis”, puikus pavyzdys, kaip galima sujungti meninę praktiką ir savireklamą, išvengiant beviltiškos demagogijos ir populizmo.

Gatvės – kaip galerijos

Ir pabaigai. Nebūtina megapolyje užsukti į parodų sales, pati gatvė yra viena didelė galerija. Gatvės meno įvairiausiomis formomis apstu kiekvienoje bent šiek tiek nuo turistinių magistralių nutolusioje gatvelėje.

Graffiti, lipdukai, plakatai yra neatsiejama Berlyno dalis, o pavarčius miesto periodiką tampa aišku, kad gatvės kultūra šiame mieste užima svarbią vietą nuo Berlyno sienos marginimo laikų.

Po Antrojo pasaulinio karo perstatytas miestas pasižymi labai nedideliu kiekiu monumentalių viešų kūrinių.

Tačiau holokausto memorialas yra neabejotinas XXI a. monumentaliosios skulptūros šedevras. Šis Peterio Eisemano suprojektuotas gigantiškas ir atraktyvus monumentas užima 19 tūkstančių kvadratinių metrų. O išskirtinis jo bruožas, kad jei nori jį suvokti ir apžvelgti, nepakanka apeiti aplink jį.

Tiesiog privalai būti jame, keliauti nesibaigiančiais labirintais tol, kol suvoksi, kad baigtinio taško nėra, nebus ir nebuvo.

by admin