Tomas Norkaitis

Tomas Norkaitis
***
in memoriam
visiems tiems eilėraščiams,
kuriuos man siuntei,
o aš šaukiau nenoriu,
nereikia, netrukdyk,
neturiu laiko
kai nekreipiau dėmesio
į tą dievišką ištarmę,
kai galvojau, kam man?
kodėl aš, beraštis, turėčiau?

in memoriam visiems
taip staiga netikėtai
atėjusiems ir taip
staiga išėjusiems –
kas beskaitys tas
neužrašytas knygas
apie

***
ar tam sutvėrei man laiką,
kad jo neturėčiau?
ar tam sutvėrei mintis,
kad nemąstyčiau?
ar tam sutvėrei mane,
kad sunaikinčiau save?
kad sugriaučiau pasaulį –
vien griuvėsiai ir aš,
toks pats
brozdinas, apdulkėjęs
neatskirsi
kur plytgalis
kur būta žmogaus –
o tokie geri buvo norai,
o taip maniau tobulėjąs,
diena iš dienos
vis labiau ir labiau
vis daugiau ir daugiau
vis kitaip
vis dar, dar ir dar
kur dabar tie norai?
tik griuvėsių pilkumoj
kaltai mirksinčios akys

***
in memoriam visam tam,
kurį man siuntei,
kurį galėjau stebėti
kaip žmogiškąją tragediją,
komediją,
gal dėl to niekada
nežiūrėjau filmų,
turėjau šį personažą
per didelį sau
lyg kino salės gale
patamsy atsitiktinis žiūrovas
diena iš dienos
negalėjau atsistebėti
tuo iš ekrano trenkiančiu dydžiu,
skausmu be žodžių,
tas prispaustos gyvybės alsavimas
versdavo krūpčioti,
kai kiekvienas lūkestis
kas bus kitame kadre
priversdavo suvokti,
kokia kukli yra
mano fantazija

in memoriam tam mažam
susigūžusiam atsitiktiniam
žiūrovui, netikėtai
gavusiam bilietą
stebėti šią amžiną
gyvybės ir mirties kovą –
seansas baigiasi,
herojai tuoj ruošis naujiems,
vėl, rodos, iš niekur
rinksis atsitiktiniai žiūrovai

***
eidavau gyvenimo gyventi
bet vis grįždavau
eidavau
bet vis grįždavau
tartum pats gyvenimas
nepriimtų jo gyventi
neįsileistų

norėjau gimti
išvysti saulės šviesą
pats dariau Cezario pjūvį
rašiau eilėraščius –

mano motinos žemės įsčios
tapo mano kapais
***
sakyk man, Dieve,
o gal turėjau boksininku būti?
gal turėjom?

duočiau į snukį,
ne, ne dėl to,
kad ką pikta turėčiau,
šiaip, sportas juk toks,
tokios taisyklės,
bent būtų taisyklės,
bent gulinčio nespardytų,
jei jau jėgos nelygios

***
tu pats geriausias
tu pats šauniausias
tu tiesiog stebuklas
tu tiesiog nerealus
tavęs tiesiog nėra

Pasakojimai
važiuoju į Vilnių mašina,
už Kauno kažko gazas nebeima –
spaudžiu gazą, o lėtėja, mušu
ketvirtą, biški geriau, bet
vis tiek 70km/h važiuoju
autostradoj, kur greitis 110 km/h,
kaip tik sustot net nėr kur,
žiūriu, kamštis už manęs jau daros,
fūrų kolona ir autobusų, ir
šiaip mašinų po Velykų pilna,
toks kvapas plastmasės salone
lyg degtų ir šiaip jau bijau,
kad visai sustosim vidury kelio,
sakau: „broli, imk gesintuvą,
ramiau bus“, o aš greit
apgalvoju: jei kas, staigiai stoju,
atsisegu diržą, griebiu „tašę“
nuo galinės sėdynės, kur sąsiuvinis
su eilėraščiais, tais pačiais, nei man,
nei tuo labiau niekam kitam
nereikalingais, ir bėgu

***
sėdi po medžiu
ir žiūri –
auga

by admin