„Top girls“ – vyriškai apie moteris
Naujausia Klaipėdos dramos teatro premjera Carylės Churchill „Top Girls“ („Neprilygstamosios“) – aktuali ir keista savo vyriškai moteriška problematika bei logika, kurių pinkles scenoje narplioja vien moterys.
Jūratė Grigaitienė
Emancipacijos labirintais
Gytis Padegimas ne tik žymus režisierius, teatro pedagogas, bet ir teatro tyrinėtojas, savotiškas teatro archeologas, kuriam ne tik be galo smalsu sužinoti įvairias lietuvių teatro istorijos ir jos kūrėjų gyvenimo bei kūrybos peripetijas, bet ir nuolatos ieškoti ir į dienos šviesą iškelti naujus šiuolaikinės dramaturgijos pavyzdžius. Pastarųjų metų kūrybos išklotinė rodo, kad režisieriaus motto tampa siekis surasti, išversti ir pateikti mūsų publikos teismui kuo daugiau šiuolaikinių pjesių. Puikus tokių paieškų įrodymas – naujausia ir pirmoji šiais kalendoriniais metais Klaipėdos dramos teatro premjera Carylės Churchill „Top Girls“. Šios pjesės autorė yra viena žymiausių XX a. pabaigos dramaturgių, o jos pjesė „Top Girls“, parašyta 1982-aisiais, tapo chrestomatiniu veikalu ir yra įtraukta į daugelio pasaulio universitetų literatūros dėstymo programas. Ji pateko ir į 100 geriausių tūkstantmečio pjesių sąrašą, kurį sudarė Britų nacionalinis teatras.
Pjesė aktuali ir keista savo vyriškai moteriška problematika ir logika. Nors spektaklyje vaidina vien moterys, tačiau pagrindinis daugelio jų gyvenimo siekis yra bet kokia kaina okupuoti per daugelį amžių susiformavusias tradicines vyro pozicijas arba savo veikla ir laikysena kiek galima labiau priartėti prie vyrų valdomo pasaulio modelio. Pjesėje ir spektaklyje pateikiama trumpa moterų emancipacijos enciklopedija, feministinio judėjimo ištakos ir raidos genezė. Pjesės struktūra nelinijinė, retrospektyvios prigimties, sudurstyta iš buitinių-realistinių epizodų pramaišiui su fantastiniais-istoriniais-meniniais viražais.
Scenoje – skirtingos kartos
Nuo finišo iki išeities pozicijos lėta eiga judančius epizodus vienija tik aktorės Alinos Mikitavičiūtės sukurtas Marlinės personažas. Vidurio amžiaus sulaukusi moteris – respektabili, karjeros aukštumas pasiekusi verslininkė, neseniai iš vyro paveržusi išsvajotą įdarbinimo agentūros „Top Girls“ vadovės postą.
Kitos septynios aktorės scenoje sukuria po keletą skirtingų vaidmenų, kuriuos neretai skiria ištisi šimtmečiai. Pavyzdžiui, greta žavių įdarbinimo agentūros tarnautojų, įnikusių į kompiuterių ekranus, veikia istorinės asmenybės bei literatūros ar dailės kūrinio dailiosios lyties atstovės. Pirmajame veiksme į restoraną kartu atšvęsti Marlinės pergalės atvyksta visa galerija spalvingų istorinių asmenybių. Tai 1831–1904 m. Edinburge gyvenusi Isabella Bird, kuri, sulaukusi 40-ies, leidosi į tolimas keliones ir tęsė jas iki 70-ies. Čia ir 1258 m. gimusi japonė, imperatoriaus kurtizanė ponia Nidzio, vėliau tapusi budistų vienuole. Taip pat legendomis ir mitais apipinta popiežės Joanos figūra, kuri, kaip manoma, apsimetusi vyru, buvo Romos popiežiumi nuo 854 iki 856 m. Greta jų prie bendro stalo puotauja ir gryni kūrėjų vaizduotės fantomai: Brueghelio paveikslo personažas Nykioji Greta, vedanti moterų minias per pragarą į kovą su velniais, ir nuolankioji Chaucerio istorijų dalyvė Kantrioji Griselda.
Radijo laidoje „Kultūros savaitė“ G.Padegimas prasitarė, kad nusprendė statyti šią pjesę būtent Klaipėdos dramos teatre, nes jame dirba visų kartų aktorių ansamblis. Kolektyvo meninį braižą vienija ta pati aktorinė mokykla, per keletą dešimtmečių suformuota ilgamečio Klaipėdos dramos teatro meno vadovo Povilo Gaidžio. Ne šio straipsnio tikslas analizuoti būtent tokio teatro privalumus ir trūkumus, tačiau šeimos modelis šiame spektaklyje pasitvirtina, nes skirtingų epochų, rasių, žemynų, charakterių moteris vaidinančias aktores vienija bendra stilistinė vaidybos maniera, vieno (kad ir benamio) teatro atmosfera. Šiuo požiūriu Klaipėdos dramos teatras yra savotiška išimtis bendrame Lietuvos teatrų kontekste, nes, stebint kitų teatrų aktorių vaidybą, dažnai jaučiamas netolygus stilistiniu požiūriu skirtingų kartų teatrinių mokyklų bangavimas.
Pristigo režisūrinių štrichų
Tačiau režisūriniame spektaklio sprendime stilistinio vieningumo ir išbaigtumo, mano galva, pritrūko. Paprastai meno kūrinyje pagrindinis motyvas arba meninė priemonė turėtų pasikartoti bent kelis sykius. Dramaturgės vaizduotės gijomis išausti personažai, veikiantys pirmoje dalyje, vėliau niekaip nebeatsispindi (tik temos prasme), todėl pritrūksta režisūriškai suveržtų sąsajų tarp sąlyginės pirmosios ir dviejų likusių realistinių dalių. Pirmą kartą stebint spektaklį iš anksto nesusipažinus su pjese, susidaro įspūdis, kad žiūri du visiškai skirtingus vaidinimus. Baigėsi vienas – prasidėjo kitas. Be abejo, fantasmagoriška pradžios uvertiūra suteikia spektakliui prasmingą vertikalę. Antraip pjesė ir spektaklis virstų eiline buitine-psichologine drama, artėjančia prie melodramos žanro, kai jauna moteris atsisako auginti savo pavainikę dukrą, siekdama žymiai „kilnesnio“ tikslo – stulbinamos karjeros. Po spektaklio taip ir lieka neaišku, kodėl Marlinė sukviečia prie bendro stalo istorines asmenybes – iš pasididžiavimo, norėdama sustiprinti savo pergalę ir vyrišką laikyseną, ar priešingai – ieškodama sąjungininkių, gerokai susvyravus tikėjimui, jog eina teisinga kryptimi. Tikrieji atskirų dalių motyvai ir tarpusavio ryšiai pajuntami arba nuspėjami nebent po ilgų intelektualinių apmąstymų, bet teatro kalba jie neatspindėti scenos reljefe. Juolab kad istorinių/meno personažų tekstai labai fragmentiški, nerišlūs, trūkinėjantys, kai esmė pradingsta įvairių smulkmenų ir detalių ornamentuose, o kai kada tiesiog praslysta, nepasiekdama žiūrovų klausos didžiulėje salėje.
Pirmoji dalis prailgsta, nes literatūrinio teksto daug, o sceninio veiksmo ir prisitaikymų mažai. Prasmė bei mintis dažnai paskęsta nereikšmingų detalių ir siužetinių vingių gausybėje, ir galiausiai nuo scenos transliuojama tik kažkokia moteriškų balsų, tembrų, intonacijų, ritmų garsinė kakofonija.
Visa vaidmenų galerija
Aiškiausiai išrašyta popiežės Joanos (akt. Eglė Barauskaitė) veiksminė linija. Nuo jos papasakotos neįtikėtinos kūdikio gimimo istorijos (jis gimė tiesiog gatvėje religinės ceremonijos metu) viskas pamažu pradeda aiškėti, ir literatūrinė mozaika įgauna konkrečius kontūrus. Susiduria dvi kardinaliai priešingos pozicijos – visiškai paniekintas moteriškumas, siekis tapti vyru tikrąja to žodžio prasme (popiežė Joana) ir beatodairiškas atsidavimas vyrui be jokių išlygų (Kantrioji Griselda). Abu kraštutinumai ydingi ir vėlesnėje temos plėtotėje susilaukia kritikos.
Veiksmas įgauna pagreitį antroje ir trečioje dalyse, kai žingsnis po žingsnio „atbuline eiga“ atsiskleidžia tikroji Marlinės, jos dukters Eindžės ir sesers Džoisės gyvenimo istorija. Kiti moteriški personažai taip pat pastebimi ir retsykiais trumpai, bet ryškiai blyksteli scenoje.
Aktorė Eglė Jackaitė pirmoje dalyje bando „prisijaukinti“ beatodairiškai vyrui paklūstančios kantriosios Griseldos vaidmenį ir tokia „kaip visada“ išlieka glamūrinės koketės amplua (Dženina), kuriai neegzistuoja sąvokos „nesugebu“ ar „negaliu“. Temperamentinga ir Simona Šakinytė (Kitė, Šona), tačiau kai kada, pritrūkus improvizacinės laisvės, išlenda „balti“ jaunos aktorės vaidmens siūlai.
Skirtingos misis Kid traktuotės. Jei Jūratės Jankauskaitės Misis Kid atkakliai ir tvirtai kovoja už savo vyro teises, tai Reginos Šaltenytės kuriama moteris nusižeminusi maldauja tam tikrų išlygų savo karjeros pozicijas prarandančiam vyrui. R.Šaltenytės Džoisė stojiškai neša sesers Marlinės jaunystėje uždėtą kryželį, tačiau, būdama neišsilavinusi namų šeimininkė, be griežtai buko auklėjimo nieko daugiau negali duoti savo, kaip vėliau paaiškėja, dukterėčiai Eindžei. Todėl tarp jų maža susikalbėjimo, nuolat kyla aštrūs barniai ir konfliktai. Marlinė smerkiama už savo poelgius, bet ir Džoisė nesulaukia ypatingos žiūrovų atjautos ir simpatijų.
Skambina pavojaus varpu
Gerokai sumažintų mastelių nei būti moterimi popiežiumi ambicijų kamuojama Luizė (akt. E.Barauskaitė) gniaužia savyje kunkuliuojantį pyktį ir emocijas. Dirbusi vyriškoje kompanijoje vadovės pareigose daug metų, ji ieško naujo darbo, siekdama naujų iššūkių ar tiesiog norėdama pagąsdinti, atkreipti į save dėmesį, įrodyti sau ir kitiems, kokia yra svarbi ir nepakeičiama. Jai atsiskleisti padeda dialogas su „Top Girls“ darbuotoja Vine (akt. Jolanta Puodėnaitė).
Aktorė A.Puodėnaitė šiuolaikinės moters vaidmenyje jaučiasi itin laisvai ir jaukiai. Atrodo, tarsi iš realaus gyvenimo trumpam ištrūko į sceną ir be menkiausių pastangų gyvai ir išraiškingai sukūrė patrauklų personažą. Ypač įtaigūs du dialogai, kuriuose patyrusios psichologės metodais Vinė tiria ir provokuoja įsidarbinti atėjusią Luizę ar į Londoną pas savo tetą atvykusią 15-metę Eindžę.
Per Eindžės (akt. Renata Idzelytė) personažo pjūvį sukuriamas spektaklio dramatinis laukas, atskleidžiamas jo prasminis krūvis. Pirmojoje dalyje R.Idzelytei patikėtas paslaptingas Nykiosios Gretos vaidmuo niekuo neišsiskiria, ji tik užbaigia sąlyginę sceną, skambindama didžiuliu varpu, kviečiančiu moteris į kovą su velniais, o spektaklio atveju, tikėtina, su vyrais. Spektaklio pabaigoje Eindžė, sužinojusi daug metų nuo jos slėptą kraupią tiesą, kreida užrašo žodį „BAUGU“ ir taip pat skambina pavojaus varpu, kuris signalizuoja – pragaran nusiris pasaulis, jei moterys, siekdamos jį užvaldyti, galutinai paniekins savo moteriškumą ir esminį gamtos instinktą – gimdyti ir auklėti vaikus. Toks pasaulio modelis neturi ateities perspektyvų ir negali suteikti moterims tikros ramybės ir laimės.
Paliko erdvės improvizacijai
Aktualią temą paryškina ir scenografinis dailininkės Birutės Ukrinaitės sprendimas.
Dešiniajame scenos kampe stovintis didelis vaiko kojelės fragmento muliažas galėtų būti tiesioginė aliuzija į negimusius, galbūt abortų išniekintus kūdikius, o ekrane pasirodanti numesta ir smėliu vis užberiama vaikiška lėlė – kaip tėvų pamirštų, niekam nereikalingų vaikų simbolis.
Nuolat ekrane besikeičiantys įvairių epochų dailininkų tapyti moterų portretai estetiškai vizualūs, bet gana iliustratyvūs. Tiesa, vyksta tam tikra vizualinė kaitos dinamika, kai pasikeitus epochoms, klasikines madonas keičia modernių tapytojų moterų portretų reprodukcijos.
Taigi tema itin aktuali, yra palikta daug erdvės aktorių improvizaciniams gebėjimams prasiveržti. Tačiau pritrūko režisūrinių štrichų, kurie suvaldytų ir sulydytų netradiciškai sukonstruotą dramaturginę struktūrą (ypač sąlyginę ir realistines scenas) į stilistiškai vieningą visumą, kad kūrinys suskambėtų visa jėga.
