,,Trise valtyje ir …”
Sondra Simanaitienė
Vasario 7 d. ,,Baltų lankų” knygyne valtyje sėdėjo trise ir… Taip skelbė afišos, o iš tikrųjų jų buvo keturi: G.Grajauskas, M.Valiukas, R.Kmita ir A.Spraunius. Susirūpinau ne juokais, kas yra ir ir kuris iš jų keturių yra tas ir. Pirma mintis, atėjusi į galvą, – šuo. Trys (keturi?..) tankistai ir šuo. Kad jie tankistai, gal ir galima sutikti, nes sėdėjo ramiai, vos vos šypsojosi kaip važiuodami per minų lauką ir beveik nejudino pečių, nes taip įpratę. Tanke, sako, mažai vietos. Bet kuris iš jų šuo, – negalėjau nurimti. Visi lyg labai jau panašiai skaitė iš lapelių ar knygelių. Visi jų jau turi ne po vieną, panašiai užsikirtinėdavo, krenkšdavo. Lyg ir negirdėjau lojimo. Todėl nutariau atlikti mažą tyrimėlį. Iš pradžių parašiau visiems elektroninę žinutę. Aišku, neklausiau tiesiog, – tu šuo ar ne šuo? Bandžiau aplinkiniais keliais. Kodėl skaitot tokius socialiai angažuotus eilėraščius, ką, susitarę, surežisavę ir pan.? Grajauskas ir Kmita labai greit atsakė į mano laiškelį, kad tik nepagalvočiau, kad jie ten rimtai kažką rezgė, čia tik šiaip, netyčia. Žinau aš tuos kūrėjų netyčia, nerimtai. Yra tokia leidykla ,,Nieko rimto”, tai kad užvertė visas Maximas, Minimas ir net save gerbiančius knygynus po langais produkcija, – milijonai turbūt visai nerimtai į kapšus byra. Todėl kai menininkas sako – ai, čia netyčia, taip išėjo,- galvok, kad čia tai jau tikrai visu rimtumu ir tyčiumu – suplanuota, surežisuota. O svarbiausia, ne jo paties, o paties pačiausio. Gal net Dievo.
Todėl taip rimtai ėmiausi tirti tų, neva improvizuotų skaitymų. Valiukas žodiškai bandė išsisukti, jog Spraunius į Klaipėdą vėlavo, pasirodė uždusęs (gal atbėgo iš Vilniaus; labai šuniškas keliavimo būdas, nors gerai pagalvojus ir šunys, ypač kilmingi, o toks galėtų būti Spraunius, kojų nebevargina).
1-as spėjimas: šuo galėtų būti Spraunius, nes jis vienintelis ne klaipėdietis.
Toliau atsako apie socialiai angažuotą poeziją ieškojau tik ką pasirodžiusioje knygoje ,,Naujausioji lietuvių literatūra /1988-2002/”. Ją parengė jau ne ,,Nieko rimto”, bet akademinė Vilniaus smogikų grupė, vadovaujama G.Viliūno. Daktarai arba beveik daktariškai atrodantys (juk ne visiems, kažkur skaičiau, daktariška asocijuojasi su daktariška dešra). Tai toks visai jau daktariškas M.Kvietkauskas minėtoje knygoje parašė apie grupės ,,Svetimi” (1994-1995m.) trumpą postmodernų žaidimą su sociumu. Apsidžiaugiau suradusi tų trijų tankistų valtyje protėvius. Ieškant šuns, kartais galima surasti ir šaknį. Juolab kad A.Šlepiko, vieno iš ,,Svetimųjų” ideologų (nors būtent ideologijos jie labiausiai ir nekentė), Poeto Žmonos monologas stilistiškai tą vakarą būtų idealiai tikęs:
Trauk tave velniai ir rupūžės visos
ar nors dviratį
sūnui pagaliau nupirkai
svoločiau?
(Numodama ranka ir nusisukdama.)
Užmušt tave maža. ( eil. ,,Prakeiksmas”)
Bet Šlepiko Klaipėdoje (valtyje) tą popietę nemačiau. Grajauskas turbūt pamiršo pakviest, o gal jis tuo metu buvo panėręs. Svarbu, kad jis pacituotas, nors ir iš naujausios knygelės, bet svarbiausia – protėvis, kuris prieš dešimtmetį pradėjo žaisti su sociumu greitą ir lengvą partiją, provokuoti, kalbėti socialinės realybės kalba, banaliomis buitiškomis žodžių prasmėmis, žiniasklaidos klišėmis, daugiabučių namų rajonų peizažu, kaip rašo M. Kvietkauskas, identifikuotas. Genetiškai ,,Svetimiems” artimiausias Grajauskas, kuris, nudyręs banalybei odą, pakiša po padidinamuoju vamzdžiu ir kalba į tą patį vamzdį. ,,Kur yra tiesa / vamzdyje, ponia, vamzdyje” (eil. ,,Santaliučija atranda vamzdį”).
Pagal tiesos ir Dievo ieškojimą vamzdžiuose, gretimuose lygmenyse (Arkadijoje), kirpyklose, kur senos elektrinės mašinėlės praleidžia vandenį tarsi Viešpaties balsą, Grajauskas galėtų išsiskirti iš kitų trijų tankistų ir būti pavadintas ir … Bet jei taip, tai po ir turėtų būti ne šuo, o portatyvinis imtuvėlis. Irgi reikalingas daiktas valtyje ar tanke. Kmita iš jo išgirstų oro pranešimus, net jei krantas skendėtų rūkuose, tarsi Kondroto siela Odesoje. Tą vakarą Kmita nepamiršo eilinį kartą nuraminti savo bičiulio iš Rusijos ,,Viskas ore, Kirilai, viskas ore”. Aš, prisipažinsiu, į skaitymus pavėlavau pusvalandį, – autobuso vairuotojas nepakluso mano grasinimams ir pasuko Liepų gatve į stotį, bet neabejoju, jog Kmita paskaitė savo eilėraštį apie kito nemažiau artimo bičiulio laidotuves, kaip rovė į kapines, ,,vežančiai muzikėlei” skambant. M.Kvietkauskas rašo: ,,Grajauskas ir Kmita renkasi elementarią kasdienybės kalbą, kur žodžiai reiškia tik tiek, kiek reiškia tavo asmeninėje aplinkoje ir paprastame draugiškame bendravime.” Štai tokia paprasta iki ašarų Klaipėdos poetinės mokyklos bendrystė, laidojant draugus.
Tolesnės paieškos nuvedė prie absurdo estetikos. Ir čia jau būtų galima suporuoti Valiuką su Grajausku, ir iš dalies su Sprauniumi (Kmita liktų tuo trūkstamu ir, o daugtaškis galėtų reikšti tokią nedidukę drobinę terbelę iš Rimanto terbelių kolekcijos, prie jūros buteliams rinkti skirtą). Jeigu ,,Grajausko absurdo savimonė iškyla natūraliai, kai jo ,,grynasis aš” lieka vienas savo kambaryje (valtyje tai veik neįmanoma, nebent po valtimi) tik su tylinčia, bevarde metafizika sau virš galvos” (M.Kvietkauskas), tai Valiuko absurdas su ,,persišviečiančiu egzistenciniu rūpesčiu” (B.Speičytė), kylančiu iš šiltų konteinerių žiemą arba valtyje, žaidžiant su bendrais kauliukais:
,,mūsų užpakaliais
nusiperdžia tamsa
vienas kito
rankomis glosto
mums pimpaliukus”
(eil. be pavadinimo, kaip Valiukas mėgsta kartoti)
Pacituotame gabaliuke egzistencinio rūpesčio lyg ir pakanka, bet gal absurdo mažokai, todėl galima priminti Valiuko mažą mėlyną bobutę, kuri vakarais pasiūlo savo vyro galvai stiklainyje pačiulpti pirštą. Raminanti terapija prieš miegą. Juk kai ilgai valtyje plūduriuoji, nekimba, tai visai nieko, kad kas nors pirštą pačiulptų, – žvaigždėtas dangus virš galvos ir moralinis dėsnis valties dugne.
Spraunius reklamos, naujų ir senų mitų elementus panaudoja socialinio absurdo dekonstrukcijai. Palenda po ubago skarmalais, kad įsitikintų, ar tikrai jo džinsai benneton, teisina žmogžudį Kainą, neva Abelis ,,lindo į subinę viešpačiui” ir gavo. Arba dekonstruoja „novolitovcų“ vertybinę orientaciją:
,,kainavo krūvą
žalių jau taip
patiko jam kad
tą vežimaitį
invalidams
nupirko savo
naujagimiui”
(eil. ,,Vertybių sklaida”)
Atsibodo aiškintis, kas tas ketvirtas iš jų buvo ir ar jis buvo šuo, ar drobinė terbelė, ar… Bet faktas, kad palei Klaipėdos krantus jie plaukiojo socialiai angažuoti, ginkluoti iki dantų ironiška distancija sociumui, ir, girdėjau gandus, dar nenuskendo. Pasienio policija ieško. Saugokite savo vaikus ir į ,,Baltų lankų” knygyną savaitgaliais neveskite. Užkrečiama.
