Trispalviai oranžinės planetos superherojai
Aivaras Dočkus
„Kita svajonių komanda“ – tai JAV sukurtas filmas, kurį privalo pamatyti kiekvienas lietuvis, tikino juostos platintojai. Trejus metus kurtas filmas apie Lietuvos krepšinį ir kovą dėl laisvės, rugsėjo pabaigoje atkeliavęs į Lietuvą, čia iki šiol išlieka vienu žiūrimiausių. Tiek daug žiūrovų Lietuvos kino teatruose nesulaukė nė vienas dokumentinis filmas.
Emocinis ryšys niekur nedingo
Šlovingi tatai buvo laikai, palaimingos dienos, kai visas motinėlės žemės rutulys buvo apvaliai oranžinis, o emocijos – kampuotai bekraštės. Dėl „kašio“ kraustydavomės iš proto su visais baldais. Tiesiogine žodžių prasme. Kiekvieną taiklų metimą paženklindavo pergalingas kumščio smūgis į šventai braškantį grindų laminatą. Arba šuolis iki lubų. Uodai bijojo lįsti į kambarį, nes jų tykodavo netikėta mirtis nuo nevalingai aštrių sirgaliaus gestų. Kuomet kamuolys atsimušdavo į lanką ir išdavikiškai įkrisdavo priešams į nagus, kentėdavo stalai, aimanuodavo spintelės…
Krepšininkai buvo laisvės pasiuntiniai, jų laimėjimus kiekvienas lietuvis aplaistydavo asmeniškai, su šeima, kaimynais, praeiviais, protėviais ir ainiais. Jausdavomės nepalaužiami, pabusdavome su triguba trispalve energija, o rungtynių vakarais blauzdos paskausdavo nuo nerimastingų jaudulio virpesių. Susitapatinimas su krepšininkais būdavo nerealiai tobulas. Tarsi tuos metimus – ir taiklius ir netaiklius – atlikdavome patys.
Apie tai pasakojantis filmas jau savaime negali būti prastas, nes emocinis ryšys su ta svajonių komanda niekur nedingo ir niekada neišnyks.
Režisierius Marius A.Markevičius taikliai pasirinko įvykių dėstymo formą – Jonas Valančiūnas tiksliausia jungiamoji grandis. Kodėl jis – paaiškėja dokumentinės juostos pabaigoje. Išdavinėti paslapčių nedrįsiu, nors šioje aikštelės vietoje pakanka loginio mąstymo ir grandinės detalės darniai susirikiuoja į startinį penketuką.
Bet žiūrovams labiau rūpi atsarginių suolelis. Tai, kas nepateko į kadrą. Nes iki pergalių reikėjo pereiti devynias oranžines prakaito marias ir įveikti sovietinės sistemos rifus.
Pilnas neįtikėtinų istorijų
„Kita svajonių komanda“ gal net labiau orientuota į JAV publiką, kuriai ši istorija turėtų būti atradimas, o mes beveik visus faktus žinome atmintinai. Mes pažįstame pokštininkus Sabą ir Kurtį, žurnalistiškai precizišką Marčelo ir inteligentiškąjį Karnišovą. Mums belieka įjungti atmintį ir tarsi mėgstamiausiuose komiksuose vėl grumtis petys į petį su mylimiausiais superherojais.
Štai prie vairo kalba Milžinas Arvydas, štai į vaikystės aikštelę už rankos veda Supermenas Šarūnas. O štai Kapitonas Lietuva Valdemaras prisipažįsta buvęs didžiuoju kombinatoriumi, kuris apšilimą prieš rungtynes padarydavo užsienio parduotuvėse. Vėliau, grįžęs, reikalingus ir nereikalingus, bet madingus daiktus „prakalinėdavo“ Lietuvoje. Bendradarbis melomanas iš karto paantrina – Chomičius tiekdavo populiariausius muzikos įrašus. Tai viena smagiausių filmo istorijų. Kas toks Kurtinaitis? Geležinis Žmogus, net blogiausioje situacijoje paleidžiantis vidurius paleidžiantį pokštą. Dieviškasis Toras – Artūras Karnišovas, skeliantis žudančiai ramų dvitaškio iš niekur, tritaškio iš visur, prasiveržimo pro adatos skylutę žaibą. Pasižiūrėkit „Keršytojus“ ir lengvai suprasite, kad Samuelio L.Jacksono suvaidintas superherojų koordinatorius Nikas Faris „Kitoje svajonių komandoje“ išnyra visagalio Vlado Garasto pavidalu.
Juos būtina gaminti toliau
M.A.Markevičiaus filme aptiksite dar porelę neįtikėtinų istorijų, apie kurias lyg ir girdėjome, bet ne tokiu mastu ir ne iš pirmų lūpų.
Tai nuostabiai tikra legenda apie Lietuvos krepšinio rinktinės ir kultinės roko grupės „Grateful Dead“ draugystę bei tų epinių marškinėlių su skeletais atsiradimą. Man ši apranga iki šiol šauniausia, ką iš krepšinio atributikos esu vilkėjęs. Jausdavausi trispalviu vilku ant Gedimino kalno, nuo kurio be skrodžiamo tinklelio garso kiaurai lenda tritaškiai. Ir čia priminimas – juos būtina gaminti toliau, galbūt jie sugrąžins prarastą rinktinės galią? Ne apranga, o šamaniškas pergalių užkeikimas, kurio burtažodis „better dead than red“ (nors šių žodžių priešistorė nesimpatiška – pirmieji frazę naudojo naciai, o vėlesnių laikų perfrazavimas iškreiptas „Manchester United“ futbolo klubo nekentėjų). Geriau miręs, negu raudonas – komunistas.
Antroji istorija persisunkusi autentišku dramatizmu. Š.Marčiulionis prisimena, kiek nervų kainavo leidimas keliauti į išsvajotąją NBA lygą. Jeigu tai būtų vaidybinis filmas, šis epizodas taptų įtempčiausiu trilerio tašku, kur nuo nežinomybės ir nuosprendžio laukimo braška kaulai. Kalėjimas ar Amerika?..
Dabar – labiau nei bet kada
Teisingas ir „Kitos svajonių komandos“ pergalių fonas. Tragiški sausio įvykiai. Krauju aplaistytas laisvės laimėjimas. Ir didysis troškimas – kad MES aploštume blogio imperiją.
Ir čia turime „Žvaigždžių karų“ situaciją. „Nauja viltis“ – rinktinė atvyksta į Barselonos olimpiadą, nors žygiui vos pavyksta rasti lėšų. „Imperija kontratakuoja“ – grupėje MES pralaimime Tamsiosios pusės kariams – sitams. „Džedajų sugrįžimas“ – MES nugalime juos „mirk arba laimėk“ mūšyje dėl bronzos. Fantastiška kosminių batalijų atomazga.
Be abejo, galbūt buvo galima išspausti dar vieną šekspyrišką dramą iš pralaimėjimo blogio imperijai grupės varžybose, kai iššvaistėme kone atominį pranašumą ir netekome progos kovoti dėl sidabro medalių (kaip šiandien pamenu tą paaugliškai raudančią naktį). Kita vertus, galbūt čia sąmoningai ir reikėjo paimti istoriškai teisingą minutės pertraukėlę dėl didingesnio svajonių išsipildymo jausmo. Trispalviai džedajai ir superherojai dabar mums reikalingi labiau nei bet kada.
Naujas filmas
Pavadinimas: „Kita svajonių komanda“ (The Other Dream Team).
Žanras: dokumentinis filmas.
Trukmė: 89 min.
Šalis: JAV.
Režisierius: Marius A.Markevičius.
Scenarijaus autoriai: M.A.Markevi-čius, Jonas Weinbachas.
Operatorius: Jesse’as Feldmanas.
Biudžetas: 500 tūkst. JAV dolerių.
Premjera Lietuvoje: 2012 m. rugsėjo 21 d.
Siužetas: „Kita svajonių komanda“ nukelia į legendines 1992 m. olimpines žaidynes Barselonoje, kur Lietuvos krepšininkai iškovojo bronzą ir paliko neišdildomą pėdsaką valstybės bei krepšinio istorijoje. Tokių krepšinio žvaigždži, kaip Šarūnas Marčiulionis bei Arvydas Sabonis vedama, ši olimpinė krepšinio rinktinė Barselonoje pirmą kartą žaidė už Lietuvą. Iš komunizmo pančių ką tik išsivadavusiai šaliai krepšininkų pergalė tapo simboliniu įrodymu, jog ji verta būti nepriklausomų valstybių žemėlapyje.
