Trys aplankymai: raudonas, juodas, baltas

Trys aplankymai: raudonas, juodas, baltas

Daiva Molytė-Lukauskienė

***

Raudonuoja gudobelė, kruvinais atspindžiais nužydėjusi pirmąją susitikimo ir išsiskyrimo akimirką. Meilės, kovų, kraujo ir aistros, tobulai netobulo buvimo atodūsyje.

Vienas vasaros skambėjimas prie Spenglos upelio: du siluetai vakarėjant, dvi ryškios figūros, du šešėliai – rausvai oranžiniai, apakinti nemigos, dainuojantys, džiazuojantys. Tik vėjas šiurena sudžiūvusias nendres. Akmeninės kryžkelės. Keliai išsiskiria. Raudona… raudona…

***

Juodas nemigos nervas įsitempia, tobulai įsirėžia.

Tarp mudviejų lengvas voratinklio siūlas, vos vos liečiantis, jungiantis, siejantis vieną vasarą ir vieną buvimą. Vėjas suvelia tavo juodus plaukus. Stikliniais stogais nuslysta šviesa. Bespalvė žemė po kojomis. Buvimas, gebantis sugerti, su-siurbti į save, į aistrų ir emocijų kloaką, sudygusias viltimi išėjusiojo pėdų žymes.

Tirpsta rankų pirštai, ledėja delnai: tamsus bučinys prisirpo juoda spalva.

***

Baltai pražyla nebuvimas. Tyla ir tolumos šaltu rūku išsilieja iš krantų ir supjausto horizontą trumpais štrichais.

Nežinau, ką žinai, ką žinojai. Negirdžiu.

Šiame skaudžiame pajūrio rūke bjauriai gelia sąnarius. Kaskart subyru į tavo saują balto molio dulkėmis…

***

Tavęs čia nėra. Ir aš galiu įsėlinus lyg katė užšokti ant darbo stalo ir godžiai laižyti eilėraščių raides, lakti žodžius, formuoti šeimyninės mokyklos koncepciją. Laiminga kitų sąskaita, efektingai įgyvendinusi savarankiškumo egzistenciją. Šiandien murkiu atradusi individualybės pradą ant sugniaužtų tavo kumščių dulkėtame darbo kambaryje.

***

Jazminų žiedais paženklinti sugrįžimai, tarsi nežinomo dailininko drobėse. Milvydos kaime, kur gėlėti kauburiai po žalio medžio kryžiumi.

Baltame delne žiedas žydi. Įvairiaspalvės saulės gieda raibų gegužių balsais pliekdamos tolimą ėjimą. Į niekur, į aklą buvimą ar nebuvimą. Po žaliais jazminais, po baltais žiedlapiais jaučiu tik išlikimo spalvą.

***

Lietus pliaupė į skaidrų stiklą, dužo ir mirguliavo plonomis linijomis. Plakė tylančia tavo širdimi ir žodžiais, ilgai daigintais, puoselėtais ir rinktais Dzūkijos laukuose, kur artojas palinkęs ties metaliniu plūgu raikė žemę tavo mintims.

Kai lietūs talžė, kai vėjai pūtė, kaskart kitaip iš daugybės vandenų sūrumos, iš pieskuotos pakrantės, kurioje niekada nebuvau, tik egzistavau maitindama vaikus ir alkaną vyrą.

by admin