Trys muzikiniai vakarai su V.Lukočiumi

Trys muzikiniai vakarai su V.Lukočiumi

Du koncertai ir spektaklis, kuriems tą pačią savaitę dirigavo, o viename ir pats muzikavo Vytautas Lukočius, gal ir ne pirmas toks maratonas šio talentingo muziko kūrybinėje biografijoje. Tačiau net patiems išrankiausiems uostamiesčio melomanams tai buvo tikra sielos atgaiva.

Laima Sugintienė

Pirmasis

Kovo 6-oji. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – simfoninė programa. Ją parengė balandžio 3-iąją 17-ąjį gimtadienį minėsiantis (greičiausiai neminėsiantis) Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas vyriausiojo dirigento, tarptautinių konkursų laureato V.Lukočiaus.

Smarkiai „nukraujavęs“ (jau antrąjį kartą. Pirmąjį muzikantus paviliojo Valstybinis simfoninis orkestras, šįsyk – Klaipėdos kamerinis), jaunais muzikantais papildytas kolektyvas parengė solidžią programą. Pirmojoje dalyje skambėjo populiarioji G.Rossini’o uvertiūra iš operos „Šarka vagilė“, pareikalavusi iš atlikėjų ypatingos precizikos, ir garsioji F.Mendelssohn-Bartholdy, „Itališkoji“ simfonija Nr.4, A-dur. Abi interpretacijos paliko gerą įspūdį. Jos buvo stilingos, įtikino kūrinių dramaturgijos perteikimas. Klausytojams susivokti padėjo tamsoje sklindantis teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės balsas. Puikia iškalba garsėjanti vadovė ir šį kartą taikliai ir išradingai komentavo kūrinius.

Antrojoje dalyje klausėmės Muzikinio teatro solistų. Artūras Kozlovskis (bosas) dainavo W.A.Mozarto Leporelo ariją iš operos „Don Žuanas“ pirmojo veiksmo ir G.Rossini’o Don Bazilijaus ariją iš operos „Sevilijos kirpėjas“. Mindaugas Rojus (baritonas) bravūriškai ir kiek chuliganiškai interpretavo G.Rossini’o Figaro ariją iš operos „Sevilijos kirpėjas“ pirmojo veiksmo.

Tikra programos puošmena tapo Valerija Balsytė, atlikusi tris soprano partijos perlus: W.A.Mozarto Grafienės ariją iš operos „Figaro vedybos“ antrojo veiksmo, G.Bizet Mikaelos ariją iš operos „Karmen“ trečiojo veiksmo ir G.Puccini’o Toskos ariją iš to paties pavadinimo operos antrojo veiksmo. Retokai girdima dainininkė (keista, kai dėl to apgailestauja pati teatro vadovė) nustebino tiesiog puikia koncertine forma.

Emocine koncerto kulminacija tapo P.Mascagni’o Intermeco iš „Kaimo garbės“ , o vainikavo programą G.Rossini’o „Viliaus Telio“ uvertiūra.

Orkestras, užtikrintai vedamas V.Lukočiaus, skambėjo subalansuotai, raiškiai. Ypač imponavo dirigento gebėjimas nepaskęsti detalėse, puikiai valdyti kūrinio formą, išryškinti jo reljefą. Žinant ekstremalias darbo sąlygas – dirigentas gelbėjo naujo dirigento prisistatymo koncertą, iš jo „paveldėjo“ programą bei „degančius“ terminus, – rezultatas pranoko visus lūkesčius.

Publikos nebuvo gausu. Nemačiau nei afišų, (atsiprašau, jei nepastebėjau), nei anonso. „Klasikinės muzikos koncertas. Dirigentas Vytautas Lukočius“ – skurdi ir neinformatyvi eilutė viename dienraštyje. „Naujas dirigentas Aleksandras Vikulovas su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru repetuoja pirmąją programą. Po koncerto su juo ketinama sudaryti ilgalaikę sutartį. (…) Kviestinis vyriausiasis dirigentas netikėtai išvyko…“, – ir vėl plyšavo spauda apie Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą: du vyriausieji vienu metu?.. Net ir pripažįstant, kad skandalai – irgi reklama, dievaži, pabodo…

Teatro vadovė, po koncerto spausdama ranką dirigentui, teigė, kad būtent jis, Vytautas, turįs atidaryti naująjį teatrą. Galutinai susipainiojau: tai susitvarko jis ar ne?

Klaipėdiečiams, neišlepintiems simfoninės muzikos koncertais, šis vakaras turėjo būti įvykis. Panašu, kad netapo. Stengiuosi prisiminti, kada paskutinį kartą girdėjau šį kolektyvą?.. Negi tai buvo pernykščio festivalio premjera, jo atidarymui skirtas koncertas „Sveika, Ispanija!“? Hm, ilgokas tarpas… Anksčiau gražią tradiciją puoselėjo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: spalio 1-ąją, Pasaulinę muzikos dieną (tokia nuo 1975-ųjų gyvuoja UNESCO sprendimu), pažymėti simfoniniu koncertu. Pirmasis, kiek pamenu, įvyko 1998-aisiais. Pernai to jau neturėjome… Numarinti tradiciją lengviau, nei ją suformuoti.

Tačiau panašu, kad Klaipėdoje formuojasi kita tradicija: renginių dubliavimo. Pamenu puikią R.Wagnerio muzikos programą, sudubliuotą su Klaipėdos dainų švente. O norintieji išgirsti Violetą Urmaną turės paaukoti galimybę pasiklausyti taip retai Klaipėdoje skambančią simfoninę muziką: tą pačią dieną festivalio „Muzikos pavasaris“ programoje – Gintaro Rinkevičiaus orkestras…

Antrasis

Kovo 10-oji. Klaipėdos koncertų salėje – „Kovo divertismentas“. Tai Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas – Mindaugas Bačkus) ir choro „Aukuras“ (meno vadovas – Alfonsas Vildžiūnas) parengta programa. Dirigentas ir solistas – V.Lukočius (fortepijonas).

Skirtingai nuo anksčiau minėtosios, šio koncerto programą sudarė jis pats. Stojus naujam Klaipėdos kamerinio orkestro vadovui, programos tapo įvairesnės, šiuolaikiškesnės. Šią M.Bačkaus liniją pratęsė ir „Kovo divertismentas“. Programoje skambėjo XX a. opusai. Tik iš konteksto kiek „iškrito“ C.P.E. Bacho – J.S.Bacho sūnaus, kurį, skirtingai nuo žymiojo tėvo, šlovė aplankė dar gyvam esant – „Hamburgo“ simfonija A-dur. Tačiau turėjome progą išgirsti V.Lukočių klavesinu atliekantį Basso continuo partiją, o orkestrą esame girdėję ir darniau griežiant…

Netrukus dirigentas persėdo prie fortepijono ir ėmėsi ne tik solisto, bet ir dirigento vaidmens. Vienas populiariausių Lietuvoje neblogai žinomo A.Šnitkės kūrinių – Koncertas fortepijonui ir styginiams (1979) atvėrė įvairialypius tiek orkestro, tiek solisto partijų klodus. Koncertas, neturintis šiam žanrui būdingo virtuoziškumo, suskambo ekspresyviai (orkestro dramatiški tutti, unisoniniai epizodai, solisto kadencija) ir spalvingai. Styginiai demonstravo itin plačią artikuliacijos skalę, tai šnabždėdami, tai krebždėdami, tai išsiliedami plačia kantilena, jie kartu su solistu kūrė pačių įvairiausių būsenų muziką.

V.Lukočius puikiai pasirodė tiek solisto, tiek dirigento amplua, įtaigiai konstruodamas skirtingas faktūras, užtikrintai vesdamas atlikėjus ryškaus finalo link, kuriame – ir tradicinis rusiškas varpų skambesys (fortepijono partija), ir cerkvinis giedojimas (orkestro choralas)…

Muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, koncerto vedėjos gražia puokšte pasveikintas su 35-uoju gimtadieniu, „įteikė“ dovaną klausytojams – paskambino F.Chopino Noktiurną cis – moll op.27.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo šiuolaikinio britų kompozitoriaus Jameso Patteno Stabat Mater (1994) mišriam chorui, diskantui (šaunuoliai Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos moksleiviai Mantas Eidininkas ir Julius Ežerskis, dainavę atmintinai) ir styginių orkestrui. Saikingai modernus, skaidrios faktūros ir melodingas, žanrinių elementų nestokojantis kūrinys skambėjo nepriekaištingai.

Programą atlikėjai baigė vienu populiariausių XX a. vengrų kompozitoriaus Bellos Bartoko kūrinių – Divertismentu styginių orkestrui (1940). Atlikėjai su dirigentu priešakyje nardė kaip žuvys vandenyje: aktyviai ir raiškiai skambėjo pirmoji dalis, graži kantilena – antrojoje, efektingas pizzicato epizodas, nuotaikingas žanrinis finalas. Dirigento pastangomis ši mozaika buvo sudėliota logiškai.

Trečiasis

Kovo 13-oji. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – prieš gerą dešimtmetį pastatyta, per sezoną vos porą kartų rodoma ir vis dar nemenko žiūrovų dėmesio sulaukianti G.Bizet realistinė opera „Karmen“. Šįsyk prie dirigento pulto – V.Lukočius (spektaklis vyko ir išvakarėse).

Karmen vaidmens atlikėja Dalia Kužmarskytė dar kartą įrodė esanti kūrybinės brandos viršūnėje. Ji sutiko lygiavertį parnerį. Ne, ne Don Chosė partijos atlikėją Audrių Rubežių turiu omenyje, o dirigentą V.Lukočių. Abiem tai, ką jie daro, sekasi puikiai, natūraliai, tarsi nededant ypatingų pastangų, tarsi niekas nekeltų jiems jokių sunkumų… Na, nebent šokis su kastanjetėmis solistei šį kartą pavyko prasčiau, nei kiti numeriai. O ypač išskirčiau žavingai sudainuotą segidiliją.

Per dešimtmetį matėme įvairiausių Don Chosė – nuo Virgilijaus Noreikos iki Olego Dolgovo (teatras savojo šio vaidmens atlikėjo iki šiol neturi). A.Rubežius balso kameriškumą kompensavo ekspresyvia vaidyba, herojaus vaidmenyje ryškindamas pavydo gaidą, o šios partijos lakmuso popierėlis – žymioji antrojo veiksmo arija, atlikta originalo kalba, solisto buvo padainuota kiek forsuotai. Gal taip stengtasi atskleisti ispanišką temperamentą?

Lyriškąją Don Chosė sužadėtinę Mikaelą tą vakarą įkūnijo vėl pasigėrėtinos vokalo formos V.Balsytė. Jei koncertiniame kovo 6-osios pasirodyme to ir pakako, tai sceniniame operos variante jos kuriamas personažas buvo gana statiškas ir dirbtinokas.

Ansambliuose išskirčiau Ritą Petrauskaitę (Fraskita) ir Jadvygą Grikšienę (Mersedes). Atrodo, jų neveikia jokios laiko apnašos (skirtingai nuo choro vyrų grupės…).

O, kad orkestras atlieptų viską, ką rodo dirigentas!.. Kartais mačiau daugiau nei girdėjau… Išlaikydamas deramą vokalo ir orkestro balansą, sugebėdamas jautriai reaguoti į kiekvieną partitūros detalę, dirigentas laviravo tarp norų ir atlikėjų galimybių (antrojo ir trečiojo veiksmo antraktai). Vis dėlto įtaigiai nuskambėjo uvertiūra, dinamiški visos operos finalai.

Įtaiga, lakoniškas ir aiškus mostas leido dirigentui kurti ryškius, įsimenamus ir labai kontrastingus muzikinius charakterius, o nedingstanti šypsena skatino maksimalias atlikėjų pastangas. Numanau, dėl kokių savybių tarptautiniame konkurse Suomijoje jaunasis maestro pelnė ne tik pirmąją vietą, bet ir orkestrantų simpatijų prizą…

Visada imponavo, žavėjo ir stebino V.Lukočiaus įvairiapusiškumas. Tačiau ši savaitė atskleidė ir kitas jo talento ypatybes – maksimalią koncentraciją, gebėjimą sparčiai ir itin produktyviai dirbti. Šauni jubiliejinė savaitė.

by admin