Trys viename

Trys viename

Rytą prie stalo sėdime trys neįgalieji: aštuoniasdešimties metų Monika ir šeštą dešimtį pradėję – Feliksas, jos sūnus, ir aš, jų giminaitis, atvykęs pavasaroti, uogų paragauti, gaivaus oro įkvėpti, nes didmiestyje netrukus teks dėvėti dujokaukes. Taigi pusryčiams jie geria arbatą, o aš – tirpią kavą, ant kurios pailgo pakelio užrašyta “Trys viename”, todėl šyptelėjau, kad ir mes, tie nabagai, trinamės vienoje vietoje – seniai nemačiusio remonto mediniame name. Tik Feliksas nemano esąs neįgalus po sunkaus insulto, nors vaikšto su ramentu, todėl nerimsta, nenusėdi vietoje ieškodamas ko nors nusitverti, bet apie tai vėliau. O dabar pusryčiaujame: Monika taip drąsiai kramto savo sumuštinį, jog atrodo, su žandikauliais ji sulaužys dantų protezus, juos sumals ir nurys. O mes žiopsosime akis išsproginę, nes Feliksas ir aš dar valgome be protezų, su savo retais kreivais dantimis, garbė dangui. Ne, Monika šį kartą protezų nesukramtė, tačiau, praradusi klausą, mums rėkia, aiškina, ką sapnavusi, o mes taip pat rėkiame, nes kitaip ji neišgirs, todėl pašalinis manytų, jog dėl kažko baramės. Tas jos sapnas visiškai neįdomus, bet mes vaizduojame, kad klausomės :aš aiškinu jį, o Feliksas linkčioja galvą ir baigia čiaumoti paskutinį sumuštinį su dešra. Tegu kemša, aš vėliau, kai jie išsliūkins į kiemą, pasiimsiu iš šaldytuvo gabalą dešros su agurku, nes nemėgstu slankioti tuščiu pilvu, juolab jog čia nėra kas veikti. Bet aš, aišku, mažumėlę klystu, nes Feliksas visuomet ką nors sumislina: anksčiau taisė suklerusį radijuką, o dabar kirbina televizorių, todėl dėl šio “remonto” skaitikliai išsijungė ir kelioms valandoms dingo elektra, tad gerai, kad juos laiku patikrinau, nes šaldiklyje prikrauta mėsos, bet svarbiausia, kad yra kitas televizorius, kurį saugau nuo Felikso, nors tai labai sunki misija, nes jis nemėgsta, kai prieštaraujame, todėl ima rėkti ir tuomet veidas atrodo toks, lyg Feliksui vienu sykiu kas nors smeigtų šešias adatas. Tad suprantu jo žmoną, kuri šiuo metu džiaugiasi, jog nereikia prižiūrėti tranto vyro, jai prasidėjo tikros atostogos, tačiau ne man ir ne Monikai, kurios Feliksas ne itin paisė. Todėl svarstau, ar atlaikys šio namo elektros laidai ilgą televizoriaus remontą, nes Feliksas užsispyrė žūtbūt jį pataisyti.

Ir ko tik nedariau, kad nukreip-čiau jo dėmesį nuo to nelaimingo televizoriaus: rodžiau žurnalus “Tik vyrams” ir “Intymios paslaptys”, bet jis buvo abejingas, nes intymių paslapčių Feliksui seniai nebeliko, todėl nenorėjo paganyti akių žiūrėdamas į nuogas moteris. Netgi degtinės butelio nepagailėjau, bet jį išgėręs ir išsidrunėjęs vėl ėmėsi remonto su dar didesniu užsispyrimu.

Pastebėjau, kad ir jo motina ėmė nerimauti, bet ją ypač sunervino, kai pro langą išvydo Feliksą grėbiant šieną į kaugę, o paskui, pagriebęs senus laikraščius, norėjo tą krūvą, stovinčią per keletą žingsnių nuo trobos, padegti. Ji stvėrėsi už galvos ir klygdama išvirto su lazdele pasiramščiuodama į kiemą, kad sustabdytų kvaištelėjusį Feliksą. O čia vyko nepakartojamas dialogas, vertas Erlicko plunksnos: abu rėkė, mosikavo rankomis, o šienas jau liepsnojo. Galop Monika su lazdele išdrabstė degėsius ir liepė sūnui šieną nuvežti toliau ir jį sudeginti. Pirmą kartą gyvenime regėjau, kaip tyčia deginamas šienas, o šienas – tai pinigai, nes kaime jis vertinamas, bet Monika jau nelaikė nei karvės, nei ožkelės, tad šienas, kurio niekas nevartė, ėmė pūti ir dvokti, tad nieko kito neliko, kaip jį sudeginti. Kai iškišau nosį į lauką, Feliksas ėmė šaukti, kad aš jam padėčiau, bet, numojęs ranką, pusbalsiu nusikei-kiau išvadindamas jį “duraku”.

Taigi tą dienelę televizorius iš-vengė remonto, tačiau į kiemą sulėkė artimiausi kaimynai galvodami, kad užsidegė Monikos trobelė, o lietuviams gaisras – pats įdomiausias reginys, ir visi tai žino, todėl mūsų šalyje niekada gaisrai nesumažės: gaisrininkai turės darbo, o žmonės – įvairių kalbų ir apkalbų. Neabejoju, kad mes tąsyk labai nustebinome kaimiečius, nes jie kai kada degina tik šiaudus, šiukšles ir visokias nereikalingas šakas, bet ne šieną, tad reikėjo pamatyti jų ištysusius veidus. Manau, kad jie mus apibudino kaip glušus ir psichus.

Sėdėdamas lauke po pietų prieš saulutę ir stebėdamas tą patį drugelį, kuris dažnai atskrenda prie medelio, palinkusio prie pirtelės sienos, svarsčiau, ar nereikėtų paslėpti atsuktuvus bei replikes, su kuriomis Feliksas remontuoja pasmerktą televizorių. Tuosyk būčiau melavęs, kad nieko nemačiau, bet vargu ar tas durakas patikėtų, nes kai kada jo akys tapdavo gudrios, prisimerkusios tarsi kokio mongolo. Va, jeigu remontuotų lauke, gal ir pavyktų įtikinti, kad jis pametė kažkur visus instrumentus. Na, bet tuomet televizorių remontuotų su kirviu…

Aš pasukau galvą ir pamačiau, kaip drugelis nutūpė ant pilkos suskilinėjusios pirtelės sienos, ir buvo labai gražu. Juodas, aksominis drugelis su oranžiniais, tiksliau, auksiniais, pakraštėliais ilsėjosi keletą sekundžių saulės atokaitoje, ir man neaišku, ar žmogus skiriasi nuo drugelio, nes drugelis nežino, kad yra drugelis, o žmogus tai suvokia, bet, kaip tas Feliksas, nieko neįstengia pakeisti. Ir kas iš to, jeigu jis sutaisys išklerusį televizorių? O mus, – Moniką, Feliksą ir mane, – kas besutaisys? Kokie stebukladariai daktarai ir ekstrasensai?

Nedaug beliko dienų, kai mes taip pat virsime drugeliais ir ištirpsime gigantiškoje gamtos masėje. Bet Feliksui – tai nė motais, jis, kaip sakiau, negalvoja, kad yra neįgalus, todėl kiekvieną dieną jam kyla originalių minčių.

Vakare, kūdžiau užkandę, ruošiamės poilsiui: Feliksas ilgai, vos ne snausdamas, plauna, trina kojas, o aš jo laukiu nesulaukiu. Per tą laiką pažiūrėtum “Panoramą”, romantinį serialą ir “Vakaro žinias”. Ir tu jo nepagreitinsi! Kartą neiškenčiau ir lepterėjau, ar neužmigai, gaspadoriau? Kaip jis ant manęs užpyko… Girdi, kur aš taip skubu, gal su kiaušiniais į turgų ar ožkų melžti?

Čia jis teisus: mums skubėti jau nebereikia, kiek norime, tiek miegame, čepsėdami sėdime prie stalo arba žiopsome į televizorių. Tačiau yra žmonių, kurie svajoja apie tokią ateitį, nes sunkus darbas pas kokį verslininką iščiulpia daug sveikatos. Ir aš neabejoju, kad žmonės vėl tapo vergais, tik dabar jie kitaip vadinami. Bet manęs tai nejaudina, jau neturiu sveikatos jaudintis. Aš kantriai, lyg šuo savo kaulo, laukiu eilės prie nedidelės kaimiškos vonios, kad išsivalyčiau kreivus dantis ir nuplaučiau suprakaitavusias kojas. Paskui išsitiesiu lovoje ir mėginsiu kuo greičiau užmigti, kad nereikėtų klausytis Felikso baisaus knarkimo, bet ir mano turbūt ne ką geresnis.

Naktį sapnavau daugybę spalvingų drugelių, kurie lėtai, lyg šokdami, skraidė dangaus erdvėje. Ir ką tai reikštų? Gal tai – žmonių sielos? Ir kam tą sapną atskleisiu, nes Feliksas – juodas ateistas, tikintis varžtais, vinutėmis ir schemomis, o Monikai toks sapnas – ne sapnas. Jai kur kas įdomiau, jog šią naktį išgėręs jaunimėlis tyčia ar netyčia padegė bendrovės daržinę su šiaudais, o ji įspūdingai supleškėjo, nes garsiai sproginėjo degantis stogas, dengtas sovietiniu šiferiu. Moka mūsų jaunimas linksmintis, tai ne mes, pokary gimę dundukai…

Ir staiga dingtelėjo galvoje, jog tai jaunimėlio kompanijai būtų pritikęs Feliksas – didysis remontininkas ir šieno degintojas, kuris visą gyvenimą be sekmadienių ir švenčių dirbo, kalė pinigą, tai nenuostabu, kad save užvijo, tačiau vis vien nesuvokė, kas yra žmogaus gyvenimas. Bet abejoju, ar už Feliksą aš buvau mandresnis, nes galvelėje švilpė „ciongai“, be to, suėdžiau vienos moters gyvenimą. Tad į šią vietelę kaime atslinkome skirtingais keliais ir mūsų finišas po truputį artėja… Už tai ir išgersiu penkiasdešimt gramų su kava „Trys viename“. O kas man belieka?

***

Netrukus eilinį kartą šlapimas trenkė Feliksui į galvą ir jis, pasiėmęs pjūklą, patraukė retinti obelų: nupjovė ne tik nudžiūvusias, bet ir tas šakas su dar neprinokusiais obuoliukais. Tai išvydusi Monika sukniubo vietoje, bet aš jai į burną įmečiau validolio, nes visuomet nešiojuosi šiuos vaistus. Kai ji atsikvošėjo, dėl šventos ramybės iškviečiau telefonu felčerę, kuri klausinėjo senutės, kas jai atsitiko – ką valgė, gal pavargo? Bet Monika tik dūsavo vartydama akis ir atkakliai tylėjo. Juk neporinsi apie šešiasdešimtmečio sūnaus „baikas“. Tad pamatavusi spaudimą, o jis buvo aukštas, palikusi valerijono bei aspirino, felčerė išvyko, o aš išsigandęs pažadėjau vėl paskambinti, jeigu Monikai būtų blogiau.

Tačiau Felikso “baikos” tęsėsi…

Vakare po „Panoramos“ išslinkau į sodą ir atsisėdau ant suoliuko, kad palydėčiau besileidžiančią saulę. Na, ir įdomūs tie aukštaičiai, net saulę pareguliavo… Jeigu Žemaitijoje saulė teka Rytuose, tai čia – ji leidžiasi, ir man dėl to visuomet atrodo keistokai, kaip ir Felikso “baikos”.

Taigi sėdžiu jausdamas neapsakomą, gal net dievišką ramybę, nes prieš akis už obelų apšviestų kamienų, matėsi platūs laukai su besiganančiais gyvuliais, tad iš tolo pasiekdavo jų graudūs balsai. O kai sutemo, neskubėdamas sugrįžau prie trobos durų, bet jas, be abejo, užrakino durakas Feliksas. Į duris nesibeldžiau, nes vis vien nebūtų išgirdęs, tad ėjau prie langų, kurie buvo sandariai uždaryti, ir beldžiau, beldžiau, kol ranka paskaudo. Galop išgirdau, kaip trinktelėjo trobos durys, tad nedelsdamas atsidūriau prie jų. O čia išvydau išsiviepusį Feliksą, nors šiaip jis retai šypsosi. Tai kur… merginėji, jaunuoli, pašaipiai pasiteiravo, bet aš, baisiausiai susiraukęs, praslinkau pro jį netaręs nė žodžio.

Žinoma, susinervinęs neužmigau, tad prarijau net keletą didelių validolio piliulių. O kadangi miegas neėmė, tai kažkodėl susimąsčiau apie Monikos gudrią katę ir nežioplą šunį, kurie savo įkyrumu ir miklumu visuomet gauna iš jos gardesnį kąsnelį, tarsi tuos padarus kas būtų pamokęs. Žiūrėk, kitam žmogui to gudrumo niekaip neįkalsi, nes jis gyvena kaip lunatikas.

Galop užmigau, nes išgirdau Felikso „kanonadą“- jis knarkė kaip girtas piratas. Bet vidurnaktį staiga pabudau nuo triukšmo, kurį sukėlė apsimiegojęs Feliksas. Girdi, jam pasigirdo, kad kažkas beldžia į langą, tad pakilo iš lovos, bet, ieškodamas savo ramento, nugriuvo ant grindų, o tuosyk pabudo ir Monika, nes jie abu miegojo už svetainės; ji garsiai klausinėjo, kas atsitiko, o Feliksas rėkė einąs į tualetą, tačiau motina perkalbėjo, kad nedarytų durų, nes lauke lyja, o priemenėje stovi blogasis kibiras.

Mane tas triukšmas išbudino ir sunervino, tad ilgai neužmigau. Prieš akis išplaukė sena tėvų sodyba, kurią sapnuodavau ir kurios iš tiesų atrodė gaila, nes nepavyko jos išsaugoti. Joje augo obelys bei kriaušės, prie langų žydėjo jurginai ir bijūnai, todėl į sodą pravėręs langą tiek prisiskaičiau visokios „literatūrščinos“, kad ji man susuko smegenis. O dabar, drybsodamas senutės Monikos namuose, negalėjau patikėti, jog visokias klaidas ir nesąmones padariau aš, bet ne Feliksas. Vadinasi, visas mano gyvenimas – tiktai klaidos, tarsi kokiame diktante, tik savo klaidų jau neištaisysiu, nebent kai išdžius mano karstui šešios lentos. O protingi žmonės kalba, kad vyrui sunkiausia suvaldyti du galus – tai liežuvį ir tą žemiau juosmens, ir visos bėdos prasideda dėl jų.

Įsiklausiau į vasaros nakties tylą. Aplink sodybą lakstė palaidas šunelis, retsykiais sulodamas, kartais nuo vėjo suošdavo obelų šakos. Labiausiai man patikdavo, kai už lango monotoniškai lydavo, todėl, klausydamas lietaus, greičiau užmigdavau, o šįkart varčiausi nuo šono ant šono lyg kepamas šnicelis. Bet kai užgrojo Felikso „kanonada“, neapsikentęs atsikėliau, apsirengiau ir išslinkau į lauką. Iš pradžių rymojau lauko tualete, paskui – ant suoliuko, kol sužvarbau nuo vėsumos ir nesmagių minčių. Tačiau tai buvo minčių atplaišos, pasirodantys ir išnykstantys žodžiai. Aš tiesiog sėdėjau lyg norėdamas išnykti kvepiančioje nakties tamsoje.

***

Rytas išaušo įstabus, nes aš nemėgstu ilgai drybsoti lovoje, tai dairiausi giliai kvėpuodamas ir jaučiau, kad greitai paliksiu šį peizažą, nes turiu šunišką nuojautą. Nepykau ant kregždučių, kurios „padailino“ mano megztinį, tai ne Felikso “baika”, po to nusiskusiu barzdą ir nusiprausęs atsisėsiu prie senovinės išsiuvinėtos staltiesės pusryčiauti. Gerai, kad mūsų kambarius sutvarko tokia Monikos kaimynė Zosė, nes kitaip nepereitume per šiukšles, o valgytume kartu su tarakonais.

O kai kitą dieną nuslinkau į lauko tualetą, akimirksniu sustingau: neduokdie, jeigu Feliksas, baigęs televizoriaus sadistinį remontą, nesugalvotų mėžti klaikaus tualeto. Tuomet nuo ypatingų kvapų niekur nepasislėpsi.

Ir akurat… Po pietų, pravėręs lauko duris, iš karto užuodžiau įspūdingus aromatus, nes dabar Feliksas „tvarkė“ lauko tualetą, o vargšė Monika tylėjo ranka prisidengusi nosį. Ne, aš daugiau negaliu, tad šiandien susikraunu lagaminą ir tuoj išvykstu, nes panašių aromatų užuosiu ir didmiestyje – šiuolaikinės civilizacijos centre. Atsisveikinsiu su Monika mintyse reikšdamas jai gilią užuojautą dėl protingo sūnaus, o į tą duraką net neatsisuksiu, tegu sau šūdinasi į sveikatą…