Trys viename, arba Nė vieno trijuose
Šie lietuviško kino metai gausiausi savo premjeromis. Drąsiai galima sakyti, jog kino kūrėjai tiesiog užpylė kino juostų srautu, todėl kai kurie iš jų iššoko iš glaustokų recenzijų rėmų. Dabar pasitaikė proga užglaistyti iš karto tris spragas. Be to, šie trys filmai glaudžiai susiję viena – „pirmumo ir išskirtinumo“ – linija.
Aivaras Dočkus
Spalį buvo išleistas pirmojo lietuviško skandalingo-šokiruojančio-erotinio filmo „Tyli naktis“ DVD. To paties mėnesio viduryje mūsų kino teatruose startavo pirmasis po kažkiek ten metų lietuviškas detektyvinis trileris „Vardas tamsoje“. Lapkričio 1-ąją į didžiuosius ekranus įsiveržė pirmasis lietuviškas begėdiškas seno filmo pergarsinimas-pokštas „Pistonai. Filmas“. Visų šių trijų „pirmųjų“ juostų reklamos klykė nesavu balsu apie sensacingą išskirtinumą ir revoliucinius mūsų kino industrijos pokyčius. Bet… Ar kinomanų viltys pasitvirtino?
„Tyli naktis“: tuščias geismas šokiruoti
Latviui-lietuviui Mariui Martinsonui neramu. Rašo knygas. Ekranizuoja. Suka filmus. Po to leidžia knygas. Dėl idėjų originalumo pernelyg nesivargina. Gvelbia iš pirmtakų viską, kas įdomiausia (tiksliau, kas buvo įdomu prieš penkerius ar dešimtį metų), ir tempia ant lietuviško kurpaliaus. Taip holivudinė „Avarija“ ir grupelė jos pasekėjų virto „Nereikalingais žmonėmis“. Taip skandinaviškoji „Dogmos“ „Šventė“ ir būrelis panašių filmų tapo „Tylia naktimi“…
Jos siužetas nedvelkia novatoriškais fokusais, todėl jokios šoko terapijos čia nėra. Vienintelis kontrastas, kuris galėtų paveikti, tai šios istorijos vyksmo momentas – Kalėdos. Gražiausia šventė, per kurią į paviršių ima plaukti visas vienos šeimynėlės š… Bet ponas Maris nusprendžia iš karto išpilti visą įmanomą š… Kad mažai nepasirodytų. Kad pritrėkštų vargšą žiūrovą prie ekrano. Ir gauna atvirkščią perkrovimo efektą be charakterių vystymo, poelgių motyvų, reakcijų nuoseklumo.
Daug keiksmų ir dirbtinumo. Pilna neįtikinamos aktorių vaidybos. Tad rezultatas – dramos arba, kaip dabar populiaru įvardyti, – „dramedijos“ parodija. Nespėji suvirškinti vieno – še tau kitas patiekalas. Tikra puota.
O juokingiausia, kad aktoriai patys nesuvirškina viso to muilo, kurį į akis pila banalus, labiau „serialinis“ siužetas. Kostas Smoriginas dar kažkiek atlaiko. Visi kiti komiškai skęsta, nerasdami už ko užsikabinti.
Filmavimo stilius, montažas ir muzika tik dar labiau tempia į dugną. Nes visur bandoma kažką kažkur matyto negrabiai kopijuoti ir sudaryti įspūdį, kad tai be galo originalu.
„Vardas tamsoje“: kūrybinė grupė – aklavietėje
„Vardas tamsoje“ buvo reklamuojamas kaip pirmasis naujųjų laikų lietuviškas detektyvas. Renatos Šerelytės romano ekranizacija.
Nežinau, kokie buvo tie senieji mūsų detektyviniai filmai, bet norisi tikėti, kad jie bent jau buvo… tikri detektyviniai filmai. Nes „Vardas tamsoje“ labiau primena vidutinę nevykusio lietuviško kriminalinio serialo dalį su armija žinomų aktorių. Knygos skaityti neteko, todėl vėl norisi tikėti, kad medžiaga arba istorija galėtų būti pakankamai užkabinanti. Klausimas – kaip ją išrikiuos scenaristas ir sustyguos režisierius? Agnė Marcinkevičiūtė lyg ir stengiasi įmantriai sunarplioti siužetą, bet jis išmėtytas padrikai, atskiros detalės sulimpa garsiai girgždėdamos, o kai kur kadaruoja pavėjui. Detektyve svarbiausia įtampa, bet čia jos beveik nėra. Ją sukurti bandoma, tačiau šioji krečia piktus pokštus ir suka aplinkui, nesiteikdama užeiti vidun. Kaip dažniausiai nutinka mūsų filmuose, išlenda vienas kitas truputėlį įsimintinas personažėlis. Vienas kitas aktorius nusprendžia, kad jam būtų į naudą sukurti įdomų antraplanį herojų, todėl paieško ryškesnių bruožų. Porelė padoresnių scenelių įrodo, jog režisūra filme taip pat egzistuoja. Ir štai ką mes jau išmokome kurti per ilgus metus – tam tikro laikmečio įvaizdį. „Vardas tamsoje“ čia kaip ir niekur nesumeluoja. Gaila, tačiau to aiškiai mažai, kad jam priskirtume detektyvo veislę.
Rezultatas – skystoka dramelė su nesunkiai nuspėjamu finalu. Ko gero, tikrasis detektyvas – mįslingai neapčiuopiami aktoriniai darbai, rūke tarp literatūros ir kino pasiklydę dialogai. Kai kur ir vėl bus galima skaniai pasijuokti iš neorganiškų situacijų ir nežinia ką vaizduojančių aktorių.
Ar vertėjo šias filmo užuominas stumti į kino teatrus? Galbūt, nes pabandyti visada verta. Ypač kai yra gabių anonsų ir triukšmo aplink premjerą kūrėjų, sugebančių talentingai pristatyti tuščią šovinį kaip paralyžiuojantį cheminį ginklą.
„Pistonai. Filmas“: turbūt pirmas ir paskutinis
Tiesą pasakius, nesu aš tų „Pistonų“ – interneto trumpulių gerbėjas. Įgarsinti filmų ištraukas pakeičiant jų prasmę – senas mokyklinis „bajeris“, kuriuo prieš gerą dešimtmetį naudojomės kurdami humoristinius siužetus laidai „Kinas plius kinas“. Vienas iš sėkmingesnių pokštų, kur juodaodis plokštelių pardavėjas dainuoja Laimučio Purvinio „gabalą“, kaip reikiant „pramušė“ internautus ir sulaukė nemažai peržiūrų.
Tai puikus įrodymas, jog, pasukiojus linksmus plaučius, ne taip jau sunku pretenduoti į „YouTube“ tautosakos lobynus.
O čia dar šių dienų aktualijos, pagardintos riebiais keiksmais. Skandalas. Sensacija. Revoliucija. O gal – rusiškojo Goblino vertimų ir įgarsinimų pamėgdžiojimas? Arba labai patogaus „kepti ir kepti“ formato humoro laida. Neprieštarauju, tokios formos tvarinys internete ir net TV ekrane gana sėkmingai gali egzistuoti. Bet „Pistonų“ filmas didžiuosiuose ekranuose…
Siaubingai nuobodu po 15-os minučių, kai užstringa šio neoriginaliai originalaus sumanymo autorių fantazija. Ir ausys atbunka nuo sušaudymo keiksmažodžiais. Magija išsisklaido, ir matai tik keistai kvailoką pasityčiojimą iš seno filmo. Daugiau nieko. Nebent juokinga iš to, kad nejuokinga. Kam visa tai? Gal draugų kompanijai prie buteliuko. Bet ir tai – kas ištvertų tokią ilgą kelionę į niekur? Aš neištvėriau ir antrą kartą šiemet (pirmasis – „Laiškai Sofijai“) palikau kino salę. Tokių kaip aš būta ir daugiau. O ir šiaip seanso metu nedaug kas entuziastingai žvygavo.
