Tylūs A.Našlėno horizontai
 |
| Augustino Našlėno fotografijos iš ciklų „Laukų ramybė“ ir „Trys peizažai”. |
Danguolė Ruškienė
Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros ketvirtakursis Augustinas Našlėnas Klaipėdos fotografijos galerijoje pristato žmogaus ir gamtos dermės temą gvildenančią autorinę parodą „Tolimųjų horizontų pilkuma“, veiksiančią iki balandžio 12-osios.
Kvietimas grįžti
Anot autoriaus, pats pa-rodos pavadinimas nusako jos esmę. „Tolimųjų horizontų pilkuma“ –kvietimas grįžti prie pirmapradės gamtos, kaip tikrumo ir grynumo vienio, be pakaitalų, sintetinių svetimkūnių, kurių apstu šiandienos miestiečio egzistencijoje.
Lyriškos fotografijos perša savitą komunikavimo su suvokėju formą – tylą. Tokiu būdu jos sukuria tarp savęs ir suvokėjo tam tikrą distanciją, kurią galima įveikti tik gilių apmąstymų keliu.
Parodoje eksponuojami darbai nepasiduoda skubotam ir paviršutiniškam vertinimui. Kiekviena fotografija iš žiūrovo išsireikalauja atitinkamą laiko ir dėmesio atkarpą. Tik tada fotografijos sluoksnis po sluoksnio atidengia autoriaus minčių klodą.
Priešpastato gamtą
A.Našlėnas labai jautriai ir subtiliai šiuolaikiniam žmogui priešpastato trapią, nepretenzingą, nesudėvėtą, nors kartais ir nusavintą, todėl beprarandančią pirmapradiškumą gamtą.
Gamtos vaizdų ne(su)banalinimas susijęs su juose vos pastebimai nužymėtais civilizacijos pėdsakais: laukinių medžių viršūnių ornamentiką trikdančiomis kaimo trobesių horizontalėmis, vidury pievos stūksančiu epochų kaitą liudijančiu senoviniu šuliniu su svirtimi ar grubiais štrichais piešinį dangaus skliaute formuojančiomis šiaudų kupetų kartimis.
Visur, jeigu ne regimas, tai numanomas peizažo socializacijos momentas. Tačiau A.Našlėno fotografijoje – jokių prašalaičio pėdsakų. Cituojamos erdvės įsileidžia tik savo prigimtimi giminingą sielą.
Fiksuoja jauseną
Autoriaus darbuose siužetas nėra svarbiausia. Reali materija – tik postūmis gilesnei kūrėjo ir suvokėjo kontempliacijai. Siekiama užfiksuoti ne realybę, o jauseną, užgimstančią autoriaus santykyje su ja.
Fotografijos kupinos ne tik mąslumo ir dvasingumo, bet ir mistikos. Siekdamas paskirų objektų niveliacijos, jaunasis kūrėjas visą fotografijos plokštumą užkloja tiršta ūkų pilkuma. Kartais susintetindamas ją iki (ne) kokybinio grūdėtumo.
Pasirinkdamas nespalvoto kadro estetiką, autorius išvengia pašalinių reikšmių, susikoncentruoja prie šviesos, kaip pagrindinės išraiškos priemonės. Atsisakydamas raiškaus apšvietimo, dažnai šviesos šaltinį užklodamas neperregimu debesų sluoksniu, padaro jį tik nuspėjamą. Tokia šviesa pamažu dematerializuoja objektus, tirpdo jų kontūrus, suteikdama jiems neribotas transformavimosi galimybes. Vaizdiniai persilieja vienas į kitą, skęsdami kadro gilumoje blunka, kol galiausiai visiškai ištirpsta. Jokių skambių kontūrų, jokių šaižių blyksnių, trikdančių rimtį.
Norint išgirsti…
Taupų raiškos priemonių arsenalą papildo dinamiška kompozicija. Žvilgsnis koncentruojamas tai kadro centre, tai nejučiomis išsiskaido po visą fotografijos plokštumą ar susitelkia palei vieną iš kadro ribų vertikalių. Kadro kompozicija išbarstyta, centrinis motyvas tai eliminuojamas iš kadro, tai vėl į jį sugrąžinamas.
Tačiau pasirenkamas vaizdinys neatrodo atsitiktinis. Vaizdinių autentiškumą pabrėžia ir „žiūra akių lygyje“. A.Našlėnas neieško įmantrių rakursų, nesistengia perkurti vaizdinių prasmių ar suteikti kūriniams svorio papildomomis interpretacijomis. Viskas čia aišku ir atpažįstama.
Anot paties autoriaus, jo kūrybą veikia ir lietuvių fotografijos mokyklos klasikai, aštuntajame dešimtmetyje populiarinę lyrinį peizažą, – R.Rakauskas, A.Kunčius, ir socialinio peizažo atstovo R.Treigio darbai. Tačiau bene daugiausia sąsajų galima būtų įžvelgti su fotomenininko S.Žvirgždo kūryba.
A.Našlėno horizontuose yra tik vienas laikas – praeitis, komunikuojanti su dabartimi. Ir tik vienas herojus – gamta. Jo gamta kalba pašnibždomis. Norint ją išgirsti, reikia išmokti patylėti. Labai tyliai patylėti.
