Unikalus leidinys

Unikalus leidinys

Rimantas Černiauskas

Literatūrinėje uostamiesčio panoramoje pasirodė naujas, unikalus leidinys – Klaipėdos krašto poezijos ir prozos antologija rusų kalba “Po stopam litovskich volchvov” („Lietuvių žynių pėdomis“). Tokio daikto, kaip antologija kita kalba, mūsų kraštas dar neprisimena. Prieš penkerius metus lietuviškai buvo išėjusi antologija apie Prūsiją “Prūsija literatūros veidrodyje”. Ir viskas.

Į naują leidinį sulindo net 20 Klaipėdos rašytojų ir poetų, pradedant jaunu, dar mažai kam žinomu vieno poezijos rinkinio autoriumi Donatu Neverdausku iš Kretingos, baigiant garsiais mūsų miesto poetais Stasiu Jonausku, Gintaru Grajausku, prozininkais – Algiu Kukliu, Juozu Šikšneliu ir kitais. Vienas autorius žino, kodėl antologijoje nematome kitų mūsų krašto poetų – O. Dovidavičiūtės-Pučenios, Elenos Skaudvilaitės, Jono Kantauto, prozininko Aloyzo Každailio. Pats sudarytojas knygos pratarmėje paaiškina, kad vertė tik savo draugų ir pažįstamų autorių kūrinius, o visi kiti lieka ateičiai.

Užmojai stulbina. Stulbina autorių ir žanrų įvairovė – (poezija, proza, vaikų literatūra), knygos apimtis (350 psl.). Bet dar labiau stulbina, kad visus autorius išvertė į rusų kalbą, sudėjo į knygą, sumaketavo ir išleido vienas žmogus – jaunas literatas Sergejus Isajevas (Clandestinus). Tik knygos viršelį, papuoštą stilingais tautiniais ornamentais, parengė dailininkas Algis Kliševičius. Gal todėl poligrafinė knygos išvaizda jauki ir nepretenzinga, skirta rusakalbiui skaitytojui.

Bet kokia literatūros sklaida, kiekvieno literatūros kūrinio vertimas į kitą kalbą jau yra provokacija, vertybinis jo autoriaus meninių galių patikrinimas kitos kalbos, kitos kultūros kontekste. Kartu prasiplečia ir skaitytojų ratas. O rusiškai skaitančių galime rasti ne tik Rusijoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Gal todėl antologija geriausiai atspindės literatūrinį, meninį klaipėdiečių kūrybos lygį, kiek mes naujoviški ir įdomūs kitų tautų skaitytojui. O gal visai nereikšmingi, nuobodūs, banalūs? Kartais, virdami savo sultyse, iškeliame vienus kūrinius dėl neaiškių tautinių, religinių, politinių motyvų ar paprasčiausiai grupinių interesų dėka ir stebimės, kodėl islandai taip noriai skaito J. Baltušio “Sakmę apie Juzą”, o R.Granausko “Gyvenimas po klevu” švedų skaitytojų liko beveik nepastebėtas. Kaip, beje, ir puiki rusų rašytojo V. Jerofejevo apysaka “Maskva-Petuškai”. Kitos tautos, kita pasaulėjauta.

Tačiau kad antologija pasiektų rusų skaitytoją, reikia taip pat daug pastangų. Gali atsitikti, kad ta knyga taip ir liks gulėti vertėjo sandėlyje ar miesto knygynų lentynose, jei nepasieks Karaliaučiaus, Maskvos, Minsko, Kijevo ar kitų didesnių miestų. Ir tai jau ne vien sudarytojo ir vertėjo problema. Clandestinus savo darbą padarė. Tiesa, per skubėjimą paliko ir smulkių korektūros klaidų, kurios moteriai gal patiktų, o vyrui ne visada. Pavyzdžiui, G. Grajauską sudarytojas pajaunino net 30 metų. Dabar tai atrodo juokinga, bet po kokių 100 metų koks nors literatūros krapštukas, pasiremdamas antologija (autoritetingas pats leidinio pavadinimas), ta data patikės be jokių abejonių. Ir turėsime literatūros istorijoje du G. Grajauskus. Ir dar kažin kokį rašytoją A. Braką, kurį savo įžangoje mini sudarytojas. O gal vis dėlto jis buvo dailininkas?

Apie meninę vertimų kokybę nesiimsiu kalbėti. Pats nesu rusas. Žinau, kad Clandestinus puikiai valdo gimtąją rusų kalbą, jo vertimus gyrė V. Bložė, rusų rašytojas O. Gluškinas. Žinoma, pasitaikys neatitikimų tarp lietuvių ir rusų kalbų, vertimas juk visada tampa nauju literatūros kūriniu ir nauju požiūriu į pasaulį. Perskaitęs savo paties kūrinius rusų kalba jokių priekaištų vertėjui aš neturėjau. Manau, kad ir kiti autoriai padarė tą patį, susipažino su savo kūrybos vertimais, prieš sudedant juos į knygą. Autoriai liko patenkinti. O ką pasakys skaitytojai? Jų žodžio laukiame mes visi.

by admin