Dūsavo, ręžės, kevalas plyšo… Bogina upės vaga vėl ižą.
Krantus galanda lytys ir lopą išgriaužę šoka ledo galopą.
Kojas sumerkę karklai – žvejokliai, atrodo, gausą laimikio
šoka.
Pumpurą gildę, žirginį leidę, spindulį kviečia, tai vėlek baido.
Tiltas aprietęs krantus abudu, slėnos jis vietos – karalius,
mudu
kasdien draugaujam: vykstant, sugrįžtant. Surenku šarkų
seserų riksmą.
Du kalnu dangų, taip matos, remia, vienam – šaltinio, brangi
ta žemė,
proveržis tyras, troškuliui – dėką pila ir pila… amžinas lieka.
Tarp trijų juostų, sausumos rėžio – Upninkų sodžius ribas
užbrėžęs.
Šaukia: saliniais, – mus, – Padėki, Dieve, vos atvykau čia,
klausa sužydėjo.
Geros man – širdys, kvapios lyg pievos, žiedais jazmino save
tesėję.
Gatvelės siauros, tujom apnertos, svetingais žvilgsniais,
atdarais vartais.
Ruduo, žiema ar pavasaris, vasara. Siela skaidrėja, virst
džiaugsmo ašara,
glostai kai žemę, srūva stiprybė. Didis gražumas – siekio
galybė.
Kai bažnytėlės varpas prabyla, ridina varį, mintis sušyla:
Dešimt įsakymų – nepasimiršo. Ima gerumas prieš blogį
viršų.
Daug kart griauta ir kelta iš griuvėsių, teikia juk žmogui
kaimo pavėsį,
nešdama žodį maldos į lūpas. Rankos į dangų – meilė ir supa.
Kas gali menkint, kaip neteisinga, jeigu tiki, jei šviesa tu
vaisingas,
jeigu širdim vis eini linkui Dievo, nors žiogas menkas, bet
savo pievoj.
Ir nesinori apleist to ploto, kur pušynėliais žemė kuprota,
žvyrkelio juostom, net obelėlė, atrodo tarsi tava seserėlė.
Šaukies pavasario vieversio pilko, saulelė rieda, kailinius
smilko
žiemužės, matos jau žali kuokštai žolelių, noris padėt
nublokšti,
Kad tik greičiau atsidustų arimai, duoną šokdintų. Mes juk –
be grimo,
tokie, kokie esame, savojoj laimėj. Ir aš tik – liktarna savojo
kaimo,
kalbu jums taip, kaip širdis spurdėt liepia. Užanty akmens
nesu paslėpus.
onutele
