„Urvinis žmogus“, arba Greitasis maistas sielai
 |
| Aktoriaus D.Meškausko personažas monospektaklyje „Urvinis žmogus“ dalijasi savo apmąstymais ir atradimais su žiūrovu, įtraukia jį į bendrų patirčių erdvę. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Gitana Gugevičiūtė
Distancijai nuo pamatyto teatrinio reginio, įvardinto „Urvinis žmogus“ (premjera Klaipėdoje įvyko spalio 14-ąją), didėjant, slopstant karštiems įspūdžiams ir pasikeitus nuomonėmis su keliais bičiuliais bei tais, kurie jau recenzavo matytąjį spektaklį, tampa vis sudėtingiau džiaugtis, apibendrinti ir vertinti tai, ką matė nuosavos akys ir apmąstė kai kurios smegenų dalys…
Kaip humoro vakaras
„Urvinis žmogus“ – amerikiečių aktoriaus, režisieriaus ir prodiuserio R.Bekerio sukurtas monologas apie vyrų ir moterų santykius, „amerikoniškai“ plačiai išreklamuotas, gyvai pristatytas (pamanykit tik – pačiame Brodvėjuje parodytas daugiau kaip 700 kartų, pagerinęs visus monospektaklių egzistavimo rekordus!!!) ir Lietuvoje prigrūdęs sausakimšas sales žiūrovų, iliustruoja, kad:
1. Lietuvoje atsiranda (jau yra) kultūros vadyba;
2. Teatras išties yra (gali būti) visur;
3. Hedonizmas ir „vartotojiškoji visuomenė“ Lietuvoje – jau ne teorinės sąvokos.
Neteko matyti, kaip Kauno klube „Oazė“ ar Vilniaus klube „New York“ tautiečiai, stebėdami spektaklį, maitinasi ir „girdosi”, bet teko regėti, kaip Klaipėdos koncertų salėje publika siurbė vyną ir krimto spragintus kukurūzus.
„Urvinio žmogaus“ stilistika – kai kam primenanti geriausius Chazanovo pasirodymus, kai kam amerikietiškuoju humoru persisunkusius serialus (tokius kaip „Vedęs ir turi vaikų“, „Draugai“ ir pan.) arba populiariosios psichologijos vadovėlius (rašomus tokio Grėjaus, vyrus kildinančio iš Marso, moteris – iš Veneros) apie lyčių skirtumus – tiesiog antipuritoniška, atpalaiduojanti ir nepretenzinga. Tai profesionaliai organizuota ir atliekama pramoga – programa. Humoro vakaras. Žodis „spektaklis“ irgi tinka, nes pasirodyme visa privaloma teatrinė atributika – profesionalus aktorius, profesionali vaidyba, scenografija, muzika, režisūra – yra.
Apnuogina aktorių
Monospektaklį „Urvinis žmogus“ pagal R.Bekerio monologus režisavo K.Smoriginas ir D.Kazlauskas. Būtina pabrėžti, kad jie ir aktoriai, vaidinantys „pamainomis“. Dar vienas šio spektaklio aktorius – D.Meškauskas – Klaipėdos žiūrovams itin gerai pažįstamas. Žodžiu, lietuviškasis “Urvinis žmogus” – triptikas. Spaudoje buvo rašyta, kad kiekvienas iš aktorių savaip interpretuos pjesės medžiagą ir savotiškai atstovaus trims kartoms: K.Smoriginas – vyresniajai, D.Meškauskas – viduriniajai, D.Kazlauskas – jaunajai. Todėl reginys, įsivaizduoju (tik įsivaizduoju, nes kitų aktorių šiame spektaklyje dar neteko matyti), turėtų būti spalvingas, žaismingas ir netikėtas kiekvieną sykį atėjus į svečius „pas urvinį“.
Šįkart bandau svarstyti apie D.Meškausko „benefisą“. Išties buvo smalsu, kaip šis talentingas, plataus diapazono menininkas atrodys scenoje; kaip jis doros, interpretuos ir eksponuos tekstą; kaip jis gebės (ar ne) valdyti ir linksminti publiką, nes, panašu, kad būtent atsipalaiduoti ir pasilinksminti ji susirenka. Beje, tai ir atranda: „Urvinis žmogus“ – lengvas reginys, pripildytas estradinių numerių, šviesų ir garso efektų, teikiantis publikai emocinį pasitenkinimą.
Šiame spektaklyje aktoriams tenka dviprasmiškas vaidmuo: aktoriaus – neaktoriaus. Apie tai gana išsamiai rašė teatrologas V.Jauniškis, atkreipdamas dėmesį, kad tokia profesija, kurios angliškas pavadinimas entertainer, lietuviškai nė neturi atitikmens. Taigi tokiu „enter…“ tapęs aktorius turi ne tik sudominti, smaginti publiką, bet ir meistriškai vaidinti, kad žiūrovui būtų įdomu, kad jis neturėtų laiko nuobodžiauti ir gautų progą „atsijungti“.
Monospektaklis visai apnuogina aktorių. Ne tik sukuria erdvę talento sklaidai, bet ir reikalauja iš to talento maksimumo, nes geras tekstas pats savaime tikrai nežada sėkmės. Vidutiniškas – juolab…
Žaismingas ir tikslus
D. Meškausko personažas – veikėjas prisipažįsta gimęs 1964 metais, o kartu su jo „prisipažinimu” į sceną ateina anuomet populiarių filmų herojai (Zoro, Septyni samurajai), žaidimai („Ali Baba, čemu sluga…“, „Užmušk su kiaušiniu“), muzika („Pink Floyd“…). Spektaklio metu cituojama „lietuviškoji“ patirtis – spektaklio privalumas.
Įrodoma, kad lyčių skirtumai ryškūs nuo pat vaikystės: kai vyrukai kovoja, šaudo ir gaudo, mergaitės tuo metu žaidžia „namus“ (!), klases, liuoksi per šokdynę ar straksi tarp gumyčių…
Veikėjas žaismingai ir tiksliai piešia tolesnę dviejų pasaulių raidą ir natūralius, tiesiog prigimtinius jų skirtumus, kurių ištakos siekia net priešistorinius laikus. Vyrai yra medžiotojai, moterys – derliaus rinkėjos. Štai kodėl vyras nemėgsta šiaip sau vaikštinėti po prekybos centrą – į parduotuvę jis eina tik tada, kai visiškai sudoroja „auką“ (pvz., iki paskutinio siūlo sudėvi marškinius). Ir štai kodėl moteris mėgsta apsipirkinėti, nes pirkimas jai atstoja įgimtą poreikį rinkti: pamatyti, paimti, turėti, paslėpti ir nė nesunaudojus visų atsargų (netgi pamiršus, kur jos yra), kilti į žygį vėl… Moterys yra vieningos, todėl į virtuvę atnešti traškučių eina visos. Vyrai – derybininkai, pasinaudojantys netgi menkiausio kalibro argumentų šoviniais. Į vyrų burnas dienai įspraudžiamas ribotas kiekis (tik 2000) žodžių, todėl jie dažniausiai tyli, skaito laikraštį ar spokso į ekraną. Moterų burnos tiesiog brinksta nuo žodžių (jų dienos norma – 7000) ir tylą jos suvokia tik taip: jeigu nekalba, vadinasi – pyksta…
Aktoriaus D.Meškausko personažas dalijasi savo apmąstymais ir atradimais su žiūrovu, įtraukia jį į bendrų patirčių erdvę. Taip, beveik visi vyrai laisvi jaučiasi tik tualete, prie televizoriaus ekrano ar savo automobilyje. Taip, beveik visos moterys naktį kiša „susišildyti“ savo ledines kojas, beveik visos įžvelgia pasaulio pabaigą nukritusiame ant stalo ar ant kilimo trupinyje; visos (beveik) blizgina ir šveičia buitį iki sąmonės netekimo ir tikisi liaupsių, supratimo ir kitokių niekų, vyrų pasaulyje neegzistuojančių.
Žodžiai, tuščios kalbos nepadeda suvokti esmės. Paprasčiau būtų pripažinti, kad vyras ir moteris – du skirtingi pasauliai, dvi skirtingos struktūros (kultūros), tiesiog egzistuojančios viena šalia kitos, viena kitai reikalingos ir gerbtinos. Apie tai šis spektaklis – monologas.
Sukūrė savo variantą
D.Meškauskas – tiesiog neprilygstamas. Nepaprasta organika, vokalo galimybės, ekspresija – visa tai abstraktūs komplimentai, nė iš tolo neatspindintys aktoriaus atlikto (atliekamo) sceninio darbo.
Tik aktoriaus dėka tekstas – žaismingas, lengvai kritiškas, negerąja prasme „amerikoniškas“, saikingai temperuotas žmogiškomis intonacijomis – tampa šiek tiek dramatiškas, konfliktiškas ir autentiškas.
Drąsiai galima teigti, kad D. Meškauskas sukuria autonominį monospektaklio variantą ir sau tinkančią vaidmens partitūrą. Kvailiodamas ir linksmindamas aktorius išlaiko vidinį dramatizmą (na, šįsyk šis žodis kiek per skambus) bei psichologinį charakterį. O dar tos jo kuriamos mizanscenos!…
Prisiminkime kad ir tą, kai kartu su personažu vyru kiek „nesaikingai“ vaišinamės bare: D.Meškauskas ant didžiulio popieriaus užrašo žodį „BARAS“, paskui piešia alaus bokalą, paskui dar vieną, paskui stiklą vyno, kokteilį, bokalą ir dar vieną didžiausią bokalą… Ir piešdamas vis „minkštėja“ , svaigsta nuo alkoholio… O paskui dar šokiai ir moteris…
Mizanscenos kaip karoliai veriamos ant pagrindinio pasakojimo „apie vyrus, moteris ir jų bendravimą“, kaip paveikslėliai dėliojamos į tam tikrą siužetą turintį komiksą.
Išties terapinis spektaklis (dar viena pozicija, nuolat dominuojanti spektaklio reklamoje: „Spektaklis sutaiko poras!”). Optimizuojantis. Lengvai suvokiamas. Greitai suvirškinamas ir greitai pamirštamas. Bet geras. Aktoriaus nuopelnas.
